VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09 02. Prosenelių šauksmas iš Pavolgio. Septintoji pasvaliečio Stasio Badaro kelionę į tremtinių kaimus.

Vytautas Indrašius

Ar bandė kas skaičiuoti kiek yra kilometrų nuo Pasvalio miesto Lietuvoje iki Saratovo stepėse, už Volgos esančio Čiornaja Padinos kaimo? Be abejo, kad ne. Ir daugelis sakytų, kad nėra tikslo dangintis į tolimą Rusijos sritį. O Pasvalyje gyvenantis pusamžis vyras Stasys Badaras ir iš miego pakeltas neklysdamas tartų, kad atstumas 2260 kilometrų ir, kad Čiornaja Padina, Talovka ir Litovka, tai 1863 metų sukilimo tremtinių įkurdinti kaimai Saratovo gubernijoje, kad Lietuvoje dar esantiems tremtinių ainiams tai neblėstanti  atminimo šviesa.

Į šias Rusijos vietoves 2016 m. liepos 13 d. pasvalietis Stasys Badaras važiavo jau septintą kartą, jo žmona Sigita – ketvirtą, o dukra Jūra su vyru Sauliumi Staniuliu ir anūke Rugile Staniulyte – pirmą kartą. Į ten šią šeimą veda prosenelių Badarų giminės šauksmas, carinės valdžios ištremtų daugiau nei  prieš 150 metų iš Trakų apskrities.

Prie Lietuvos tvenkinio Litovkos kaime Stasys Badaras su šeima ir mecenato Juozo Kazicko dukra Jūrate Kazickaite

-Sutvarkę reikiamus formalumus Rusijos ambasadoje, išvažiavome autobusiuku, - pasakojo Stasys, -  Už vairo pasikeisdami sėdėjome tai aš, tai mano žentas Saulius. Maršrutas man buvo gerai žinomas; pro Biržus, Rokiškį, Daugpilį, pasiekėme Sebežą, kirtome Rusijos sieną. Toliau Velikyje Luki, Brianskas,  Oriolas, Kurskas, Voronežas ir Engelsas. Nakvodavome autobusiuke, sustoję degalinėse, poilsiui skirtose aikštelėse. Po dviejų parų privažiavome Volgą, o už jos – Saratovo miestas. Čia mus sutiko ir apgyvendino katalikų bažnyčios klebonas tėvas Michailas, su kuriuo buvau pažįstamas nuo 2004 metų. Kitą dieną iš Amerikos į Saratovą atvyko verslininko Juozo Kazicko dukra Jūratė su giminėmis.  Jie atvežė  urną su žiupsneliu tėvelio pelenų. Vykdant priešmirtinę daktaro Juozo Kazicko valią, jo palaikai buvo kremuoti, pelenai suberti į tris urnas. Viena padėta Ist Hamptono kapine, kur palaidotas žuvęs sūnus Aleksandras Kazickas ir verslininko žmona Aleksandra, antra – Lietuvoje, Antakalnio kapinėse, o trečioji turėjo būti nuvežta į Čiornaja Padiną, kurioje jis 1918 metais gimė. Ten jo rūpesčiu ir lėšomis pastatyta ir 2006 m. liepos mėnesį pašventinta koplyčia, pavadinta šv. Katarinos, Kazicko motinos vardu.  Rausvų plytų koplyčia, - viso Čiornaja Padinos kaimo puošmena“.

Stasys Badaras Čiornaja Padinos kapinėse prie memorialo su 1863 m sukilimo tremtinių lietuvių šeimų pavardėmis

Stasys ir Sigita Badarai pasakoja, kad nuo Saratovo iki Čiornaja Padinos dar 250 kilometrų kelio, daugumoje bekraštėmis stepėmis, kur keliai gali keistis kas mėnesį. Dangus mėlynas be jokio debesėlio, oras tomis dienomis čia buvo įkaitęs iki 45 – 47 laipsnių. Kaime Badarus ir Jūratės Kazickaitės delegaciją pasitiko kunigas Michailas, sukilimo tremtinių ainiai Albina ir Jonas Vilučiai, plati  Kazickų giminė ir visas kaimas.

 

Mecenato dr. Juozo Kazicko dukra Jūrate ir Stasys Badaras Čiornaja Padinos koplyčioje

Liepos 17 d. buvo sekmadienis. 14 valandą prie Kazickų koplyčios susirinko visas kaimas paklausyti šventų mišių, kurias aukojo kunigas Michailas. Buvo pakelta viduje esanti balto marmuro plokštė su užrašu lietuvių ir rusų kalbomis „Gimtinės žemė“ ir nuleista urna su žiupsneliu verslininko dr. Juozo Kazicko pelenų. Po to vyko nuoširdus ir ilgas bendravimas su Čiornaja Padinos kaimo gyventojais, 1863 m. sukilimo tremtinių ainiais, kurių tik vienetai, gal tik Vilučiai ir Kazickai dar gali kalbėti prosenelių kalba. Kiti, nors ir nešioja lietuviškas pavardes, bet jau gyvenimo būdu, papročiais ir kalba nutolę nuo lietuvybės.

Stasys Badaras Čiornaja Padinoje prie senelių statyto namo

Albina ir Jonas Vilučiai gerai kalba lietuviškai. Albina Klupšaitė - gryna lietuvaitė iš Ginkūnų. 1961 m. su savo tėvais ir seserimi Lione išvyko pas savo močiutę Viktoriją Galvydienę į Čiornaja Padiną. Čia susipažino ir po dviejų metų sukūrė šeimą su sukilimo tremtinių nuo Užpalių ainiu Jonu Vilučiu, užaugino sūnų ir dvi dukras, kurie su šeimomis gyvena Saratove. Jonas ir Albina Vilučiai prižiūri kaimo bažnytėlę, Albina atsiskaito su Saratovo katalikų parapijos administratoriumi Michailu už bažnytines paslaugas, kuris turėdamas plačias valdas, parapijiečius Čiornaja Padinoje aplanko du – tris kartus per mėnesį.

Kaskart, viešėdamas Saratovo žemėje, Stasys Badaras palieka atminimo ženklus 1863 metų sukilimo tremtinių amžino poilsio vietose Čiornaja Padinos ir Talovkos kapinėse. Trečiojo lietuviško Litovkos kaimo sodybų vietoje tik vėjo šiūruojamos ašuotės ir katalikiškas kryžius, retam atvykėliui primenantis, kad čia gyveno ir vargo tremtiniai iš Lietuvos.

Sukilimo tremtiniai Badarai.

Stasys Badaras (kairėje) su Čiornaja Padinos kaimo lietuviais Albina ir Jonu Vilučiais 2016.07.17

Čiornaja Padina buvo didžiausias lietuvių tremtinių kaimas, turėjo pasistatęs bažnyčia ir mokyklą. Todėl ir kapinės didžiausios. Iki 1922 metų lietuviai jas gražiai prižiūrėjo, aptvėrė dailia kaldinto metalo tvora, jose prisodino nuo Užpalių, Vyžuonų ir Kamajų atvežtomis mėlynžiedėmis alyvomis, kurios iki šiolei čia žydi seniai išėjusių tremtinių atminimo ilgėsiu. Kapinėse dar stovi seni lietuviški paminklai, 1915 m. statytas Baukiams, 1912 m. – Gudų šeimai ir kitiems.

Stasio Badaro tėvelis Feliksas Badaras su žmona Ona ir vaikais iš dešinės Onute, Irute ir Stasiu 1952m

Kapinių pradžioje lietuviškas kryžius su saulute ir aštuonios balto marmuro plokštės, kuriose įamžinta 40 čia gyvenusių sukilimo tremtinių šeimų. Jų tarpe Stasio proseneliai bajorai Badarai, atitremti čia nuo Trakų. Stasys Badaras yra girdėjęs giminių pasakojimą, kad jų valdos buvę prie Galvės ežero. Net ir man, rašant knygą „Išginti į užmarštį“, apie 1863 m. sukilimo tremtinius, nepavyko nustatyti iš kokios Lietuvos vietovės carinė valdžia ištrėmė brolius Joną ir Mykolą Badarus. Jų ainis Stasys Badaras keletą egzempliorių šios knygos nuvežė Vilučiams ir Kazickams.

Čiornaja Padinos kaimo katalikų tikėjimo gyventojų 1872 m. sąraše yra dviejų brolių Jono ir Mykolo Badarų šeimos. Jonui Badarui (Ivan Bader) – 34 m, su žmona Petronėle – 36 m. augina vaikus; Julijoną – 12 m, Suzaną – 9,5 m, ir naujagimę Aną. Po penkerių metų šeimoje bus įrašyta duktė  Gelena. Mykolo Badaro (Michail Bader) šeimos sudėtis 1877 m. buvo tokia; jam 40 metų, žmonai Petronėlei – 38 m, vaikams; Mykolui – 13 m. Jonui – 12 m. Juozapui – 1 m, Natalijai – 11 m.

Mykolas Badaras buvo pasvaliečio Stasio Badaro prosenelis. Tremtyje subrendęs jo sūnus Jonas (1860 – 1922)  vedė Marijoną Baukytę (1875 – 1958), tremtinio užpalėno iš Vanagiškių kaimo Kazimiero Baukio dukrą, susilaukė dviejų dukrų ir penkių sūnų, iš kurių Feliksas (1906 – 1970), Stasio Badaro tėvelis. Kai Stasys prieš dešimtmetį lankė Čiornaja Padiną, ten dar stovėjo jo senelių statytas namas.

Gal ir būtų 1863 m. sukilimo tremtinių vaikai ir anūkai pasilikę gyventi derlingose Saratovo stepėse visam laikui, jeigu ne bolševikų sukeltas perversmas Rusijoje. Po jo prasidėjo brolžudikiškas Pilietinis karas. Valstiečius plėšė ir raudonieji ir baltieji. Užplūdo čekistiniai maisto rekvizavimo daliniai, nepalikdami valstiečiams grūdų net sėklai. Neturėdami kuo apsėti laukų, žmonės liko be maisto. 1921 m. Pavolgyje kilo didelis badas. Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacija Čiornaja Padinos, Talovkos ir Litovkos kaimų gyventojams pasiuntė ešeloną su maistu ir grūdais, sudarė sąlygas organizuotai grįžti į Lietuvą.

1922 m. į Lietuvą sugrįžo didžioji dalis Čiornaja Padinos kaimo gyventojų. Sugrįžo ir našlė Marijona Baukytė – Badarienė su septyniais vaikais; Antanu, Ona, Petru, Feliksu, Jonu, Mykolu ir Angele. Prieš išvykstant sūnus Antanas Čiornaja Padinos bažnyčioje įregistravo santuoką su jaunute žmona Veronika Kazickaite (1906 – 1972), sukilimo tremtinių iš Kudrių kaimo, nuo Užpalių, anūke. Lietuvoje gimė ir užaugo keturi jų vaikai.

Stasio Badaro tėvelis Feliksas Badaras (1906 – 1970), kaip ir kiti grįžę tremtiniai, buvo apgyvendinti Pasvalio krašte, Geltonpamūšio (Vileišių) kaime, apdalinti žeme iš parceliuojamo palivarko. Sukūrė šeimą su Ona Vecelytė (1920 – 2013) iš Vabalninko rajono, Muimeliškių kaimo. Iki 1949 m. ūkininkavo savo žemėje. Susikūrus kolūkiui Feliksas dirbo brigadininku ir sandėlininku, žmona Ona, - visą laiką lauko darbininke, apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“.

Stasio Badaro močiutė Marijona Baukytė - Badarienė (antra iš dešinės) su savo vaikais: Antanu, Angele, Jonu, Petru, Onute, Feliksu (Stasio tėtis) ir Mykolu

Ona ir Feliksas Badarai užaugino ir į gyvenimą išleido keturis vaikus; Danutė Kerulienė, medikė, gyvena Palangoje, Irena Morkvėnienė, buhalterė su aukštuoju išsilavinimu – Šiauliuose, ten pat ir jos brolis energetikas Ričardas Badaras.

Na, o mūsų rašinio herojus Stasys Badaras (gim. 1951), jau septintą kartą atsiliepiantis į prosenelių šauksmą iš Pavolgio, su žmona Sigita, dukromis Jūra ir Laura gyvena Pasvalyje. 1975 m. baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir tris metus dirbęs mechaniku tolimojo plaukiojimo žvejybos laivuose, inkarą išmetė Pasvalyje ir 36 metus dirbo pienovežio vairuotoju Pasvalio sūrių gamykloje.

Atgal