ISTORIJA
06 11. Gardino imperija – Gardarikė
Advokatas Adolfas Remeikis pagal Jūratę Statkutę de Rosales, M. Gimbutienę, Česlovą Gedgaudą ir kitus pasaulio istorikus
Kas abejoja, kad Gardinas buvo Imperijos sostinė, tegu pasižiūri mūsų enciklopedijon, kurioje yra senasis Gardino herbas. Tai ne paprasto miesto ar tvirtovės ženklas, tai imperijos herbas, sukurtas pagal griežtas heraldikos taisykles, kuriame ratu aplink centrą išdėstyti visi, leno teisėmis Gardinui paklususių karalysčių ir kunigaikštysčių herbai. Beje, nei Varšuva, nei Maskva, nei Kijevas, nei Didysis Novgorodas tokio herbo neturi.
Istorikų neogermanistų mokykla, norėdama atsikratyti nemalonaus fakto, jog slavai mokėdavo duoklę lietuviškajai Gardino imperijai, bando sumažinti, tada save rasais vadinusių, lietuvių valdymo reikšmę bei įtaką, įsikalbėdama sau ir kitiems, jog tai buvęs „laikinas plono viršutinio sluoksnio reiškinys“, kad baltų kultūra nepaliko gilesnės įtakos slavų masėms, kurios į savąjį valstybingumą neva atėjo ir išsivystė neva savos kultūros rėmuose. Pastebėkime, jog lenkų kalba ir tauta atsirado tik IX amžiuje po Kristaus.
J Statkutė De Rosales savo knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ (Vilnius, Versmė, 2013), taip pat Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“ bei kiti žymesni Lietuvos istorikai ir mąstytojai sugriovė „skandinavų“ legendą ir įrodė, kad žodžiai skandija (scandia) – skandžia – Gdanskas (gudonų scandia) yra baltiškai lietuviškos kilmės, nes taip buvo vadinamos pavasariais ar per liūtis užliejamos - skandinamos Eismarių ir Kuršių marių pakrantės. „Skandinti“, „paskęstantis“, „skandinavija“ kaip ir senovinis „skandžia“ yra mūsų – lietuviški žodžiai, turintys tą pačią šaknį. Taip pat yra įrodyta, kad vitingai tai mūsų – lietuvių protėviai, o ne švedai ar norvegai, kraipomi „vikingais“. Kad į rytus nuo Vyslos žiočių prie Aistmarių ir Kuršių marių gyveno kariai vyčiai – vytingai patvirtina VI amžiaus po Kristaus istorikas Jordanas: „Ant Baltijos kranto gyvena Vyties kariai“. Tą patį rašo ir IX a. istorikas Wulfstanas. Vitingų žemė yra identifikuojama Trijų Šaltinių vienuolyno 1228 metų pranešimu, jog popiežiaus legatas Vilgelmas iš Modenos vykdė apaštalavimą Prūsijoje, Kuršiuose, Vytijoje ir Sambijoje. Dausburgas taip pat mini Vytiją.
Gardarikės imperijoje mūsų protėviai suvaldė apie 10 milijonų gana kovingų slavų ir kitų tautų, gyvenančių pusantro milijono kv. km. plote. Kai Gardino imperijos – Gardarikės valdovai rengdavo žygius į Bizantiją su 50 – 80 pulkų, nepalikdavo savo šeimų neapsaugotų nuo „nekaltų avinėlių“ slavų. Yra daug Baltų kultūros įtakos slavams įrodymų.
Vienas iš tiesioginių įrodymų yra mūsų veltmilas. Dviejų tūkstančių metų bėgyje nuo Olbijos freskų, viduramžių paveikslų, Kaujavo (Kijevo) Rasos ir kitose kronikose, aprašant arabų, žydų keliautojus ir prekeivius, Hanzos pirklius, vis kartojasi liudijimai apie mūsų Gardarikės Imperijoje vartotą „valtmal“. Šio paslaptingo žodžio, kaip keista, nei skandinavai, nei slavai negali atspėti, nes savo kalbose jo neranda. „Valtmal“ prekyba siekė milijonines apyvartas. Tai anaiptol nebuvo aristokratų aprėdas. Aristokratai nešiojo sabalus, aksomus, šilkus, ploną liną, o valtmal – veltinį milą dėvėjo liaudis, visos Gardarikės imperijos tautos.
Apančia – tai paprastas, pailgas keturkampis milo gabalas su išpjova galvai prakišti, vartotas Ukrainos kazokų „opanča“ bei Argentinos gaučių ir Meksikos charru „pončo“ vardu, taip pat išliko kaip Vatikano liturginis kunigo aprėdas, užsidedamas per galvą. Tai sankskrito žodis „apanču“, reiškiantis nusileidžiantį apačion drabužį. Pastebime, kad „pančeką“ ne iš lenkų esame gavę, o, atvirkščiai, - jų „panienkoms“ dovanoję.
Olbijos freskose, darytose II – III a. a. po Kristaus, atvaizduoti apančiomis apsisiautę raiteliai medžioklėje. Plevėsuojantis veltmilas sudarė raitelių pulkų uniformą, kad sukelti puolimo metu sakalo sparnų įspūdį, todėl senovės dainiai juos vadina „sakalėliais“.
X a. Gardarikės Imperatorius Algis, didžiam kronikininko nustebimui, „nevartodavo karališkų palapinių, o žygio metu išmiegodavo, pasidėjęs po galva balną, ir apsiklojęs paprastu veltmilu, savo varingių – rasų - lietuvių karių tarpe“.
Olandų geografas Jansonijus, atvykęs Žemaitijon sudaryti žemėlapio, pamatęs turguje susirinkusius, pilkomis milinėmis sermėgomis – veltmilu apsirengusius ūkininkus, sušuko: „Tiesiog negalima patikėti, kad tai ainiai didvyrių, nukariavusių Romą“.
Veltmilas – sutrumpintai milinė, nešiotas Donelaičio būrų ir Lietuvos ūkininkų, sutinkamas rasų (lietuvių), skandinavų, vokiečių kronikose „valtmal“ vardu. Visa rasų - lietuvių Gardarikės imperijos liaudis, t. tarpe ir mums duoklę mokėje slavai, dėvėjo mūsiškį lietuvišką drabužį ir jį lietuviškai vadino.
Be to, kaip nurodo J. Statkutė De Rosales, Ispanijoje jis vadinamas „muleta“ – tai raudonas veltmilo gabalas buliui erzinti.
Arabų kronikos ir žydų keliautojai bei graikai tvirtina, kad mūsų protėvių Gardino imperija susidėjo iš pietinių lietuvių Kaujavo (taip tada vadinome Kijevą) Rasos, rytinės Slavijos, vakarinės dalies -Varulių – Varingių krašto (Rugijos sala, Rugijos, Maklenburgo ir Branderburgo žemės) ir centrinės Gardino imperijos dalies – Artanijos (maždaug XX a. Lietuvos teritorija).
Arabas Al Masudi 943 metais nurodo: „Kijevo Rasą sudaro daugelis tautų, o tarp jų didžiausia yra ludanos – liaudonių – rasų (dabar lietuvių) tauta – jie keliauja su prekėmis į Andaluziją (Ispanija), Romą, Konstantino miestą ir Chazarus (Astrachanę)“. Arabai žinojo, kad Gintaro keliu galima pasiekti Varingių (Baltijos) jūrą ir Daniją.
Arabų pranešimas, jog Artanija – Gardarikės centras neįsileisdavo kitataučių ateivių, yra visai teisingas. Misionieriai Adalbertas ir Bruno, bandę patekti nepaisydami įstatymo, užsimokėjo už tai savo gyvybėmis. Šios pačių katalikų pripažintos ir išgarsintos žmogžudystės įrodo, kad Šventoji neįžengiama Artanija buvo lietuviškai kalbančių teritorijos aplink sostinę Gardiną, Vilnių, į kurias joks svetimšalis nebuvo įsileidžiamas – jį tuoj nužudydavo, o jos sienos buvo saugomos taip pat griežtai, kaip Tibeto švenčiausios žemės. Ten buvo vyriausios dvasinės bei civilinės valdžios neliečiamas centras. Kad į mūsų valstybę kitataučiai nebuvo įleidžiami, įrodo Gedimino sutartis su Livonijos ordinu, kurioje Gediminas pirmą kartą pakeitė tūkstantmetę „uždaro krašto“ tradiciją, atidarydamas kalavijuočiams tam tikrus specifiškai išvardintus prekybos kelius. Vytautas Didysis, įsileisdamas Lietuvon ištremtus iš Ispanijos žydus, taip pat skelbė specialų dekretą dėl jų įsileidimo.
Gardino Imperijos soste buvo „Didysis Karalius“, kas yra analogas hetitų Lugal Gal (Galiūnų Galiūnas), persų Šah in Šah , arabų – abisinų imperatoriui Negus Negesti (Karalių Karalius).
Deja, lenkų hipnozės įtakoje, pasidavėme įkalbami, jog jų karaliaus titulas didesnis ir svarbesnis kaip mūsų. Tikrumoje gi, mūsų Kauningas, Karalius visai atitinka skandinavų sagų „Konung“, Nibelungų Giesmės Kuenig – Karalių. „Didysis Karalius“ lietuviškai reiškė aukščiausią pasaulio galios laipsnį: asmens, imperatoriaus, valdančio karaliaus. Tai klasikinis imperatoriaus ir jo valstybės apibūdinimas: imperija visada susideda ne tik iš čiabuvių, bet ir paklususių svetimų tautų.
Mūsų karalių oficialiuose antspauduose „Visų Rasų Valdovų“ titulas neabejotinai paliudija lietuvišką Gardino imperijos valdovų kilmę, o rasai (dabar lietuviai) buvo ištisos to vardo tautos: Galyčiaus Rutėnai arba Rasėnai, Baltieji Rasai (klaidingai verčiami Baltgudžiais, o dar klaidingiau – gudais), Čerkasų Rasai – Gimeriai, Šėruvėnai – Rasai (Czerwona Rus), Šerninguvos Rasai (Černigovas), Kijevo Rasai ir kiti, kurie visi sudarė mūsų didžiulės tautos ir valstybės federaciją. Gepidai, varuliai, rasai yra, kitaip sakant, lietuviai. Yra šimtai vietovardžių, kilusių iš žodžio „rasai“: Raseiniai, Ros, Rusnė, Rasytė, Rušani, Rėšlius, Rusiai ir t.t.
Asmenvardžiai ir valstybių pavadinimai iškraipomi pagal germanų, lotynų, arabų bei skandinavų tautų tarimą. Būdingas yra Varulyno tapimas Berlynu, Varingijos tapimas Rugijos žeme, varulių tapimas varungiais.
Skandinavų sagos ir islandų kronikos Gintaro kelio šiaurę vadino Gardarike – Gardino karalyste.
Gardino imperijos valdovai buvo Tauta Rikis, valdęs nuo 453 m. po Kristaus, Ei Rikis, valdęs 467 m., Genčialeikis, valdęs 507 m., Gemalių Rikis, valdęs nuo 511 m. po Kristaus. Gardino imperijos kariai vyčiai buvo nužygiavę ir užkariavę Akvitaniją, Provansą, Ispanijos Nauvaros teritorijas.
Krokuvoje XI a. pastatytoje katedros sienoje-kertinis išorės akmuo- yra įmūryta dievo Mitros – liūto galva su lietuviška „sauluva“ iš IX amžiaus mūsų Gardarikės imperijos valdovo Šventasaulavio laikų. Tai priešlenkiškoji arijų tikybos Gardarikės imperijos liekana Krokuvoje.
Liūtai, stiliumi visiškai panašūs Krokuvos liūtui, prieš 2000 metų stovėjo arijų tikybos hetitų žemėje už poros tūkstančių kilometrų nuo Krokuvos.
Žiniavaldo kronika, pagaliau, mūsų imperatorių Varumonių Rikį vadina „Hartana ricus“ – Artanijos arba Gardanijos karaliumi. Varumonių Rikis, valdęs Gardino imperiją 351 – 376 m. m. po Kristaus, buvo tituluojamas visų rasų, vyčių – gudonų, vandų, varulių, gepidų, eisčių, Didžiuoju Baltijos valdovu.
Dėl V kitimo į G, G kitimo į H, H kitimo į J -Varumonių Rikio vardas iškraipomas į Varmanrik – Germanreich, Hermanreich, Jermanrik, Ermanrik.
378 metais po Kristaus išdidūs Senatus Populusgue Romanum legionų arai krinta ir pats imperatorius Valens žūsta prie Andrianopolio, sutryptas pleištu (suveinia) puolančių mūsų Gardino imperijos Vyties raitelių. Tos mūsų pergalės politinės pasekmės prilygsta Žalgirio mūšiui. Romos Imperijai buvo suduotas mirtinas smūgis, po kurio ji nusilpo ir nebeatgavo savo galybės.
Kaip kovėsi Vyties kariai? Tai buvo anų laikų fronto pralaužiamoji jėga. Šarvuoti nuo galvos iki kojų ant šarvuotų žirgų jie prilygo šių dienų tankų daliniams. Mūšin susirikiuodavo ypatinga tvarka „suveinia“. Nei slavai, nei vokiečiai, to žodžio nesuprasdami, pritaikė savo sąskambius „svinia“ ir „šveine“. Priekyje stodavo tik vienas stipriausias milžinas. Už jo pečių jau du, beveik jam lygūs, o už jų vėl trys, - ir taip toliau – tūkstančio karių draugovė susiglausdavo aštriu kaip kirvis smaigaliu, išsiplėsdama į šonus viską griaunančiu kyliu. Ta žirgų, raitelių ir geležies didžiulė masė įsibėgėdavo ir smogdavo į parinktą taikinį taip, kad „laukai ir girios nuskambėdavo“. Aišku tokio smūgio lengvesni raiteliai, o ypač pėstininkai nepajėgdavo atlaikyti fiziškai. Taip mūsų imperijos Vyties pulkai, atjoję išvaduoti turkų apgulto Vienos miesto, perskrodė šimtatūkstantinę turkų armiją nuo galo iki galo, išgriovę visą centrą kaip viesulas. Toks žygis turėjo net nusistovėjusį posakį „pervažiuoti priešo pilvais“.
S. Daukantas rašo: „Iš vieno mažo pavieto, koks yra Palangos pavietas, daugiau nei 2000 Raitų Vyčių, o pėsčiųjų 5000 į karą traukdavo. Šiandien likusieji vadinasi bajorais, be kokios šviesybės, nebežiną patys kuo kitą kartą buvę ir kuo šiandien yra, kas kartą spaudžiami ir naikinami“ („Žemaičių istorija“).
Jokymo kronika, rašyta VI – VIII amžiuose Didžiajame Naugarde, o vėliau perrašyta į seniausią Kijevo Rasos metraštį, šitaip nusako karo žygį į Ispaniją: „Imperatorius Vanduolis, žygiavo visur, šiaurėn, rytuos ir vakaruos, jūra ir sauskeliu, daugelį tautų užkariavo iki Baltijos jūros pakraščio. Vanduolis nusiuntė į vakarus jam paklususius karalius Varda Rikį ir Kunigaurį, su didžiulėmis lietuvių (rasų, eisčių) ir kitų armijomis, ir tie nuėjo – daugel žemių nukariavo ir nebegrįžo. O Vanduolis, ant jų perpykęs, užėmė visas jų žemes (kunigaikštijas) nuo jūros iki jūros ir išdalino savo sūnums...“
Vanduolis ir Varda Rikis yra istorinės asmenybės, kurių žinome ne tik vardus.
Istorikas Girdonis, kraipomas Jordanu, rašo: „Vanduolis, hunams užėjus, ieškojo kompromiso ir, išsiderėjęs visišką nepriklausomybę valdžioje su sąlyga paklusti leno teise ir mokėti duoklę, liko Sarmatijos imperatoriumi „su visais valdžios ženklais“.
Varda Rikis rasų – gepidų (lietuvių) karalius, valdęs 450 m. po Kristaus negrįžo iš žygio į Ispaniją. Varda Rikis, įvairių kronikininkų vadinamas, Vardarikiu arba tiesiog Ardarikiu. Jo išsivesta jotvingių (suvalkiečių ir gudonų) dalis taip pat nebegrįžo. Kunigauris, valdęs maždaug nuo 400 m. po Kristaus, atsidūrė su savo armija net ispanų Galicijoje ir nebegrįžo.
Ši Kijevo Rasos valstybės kronikos vieta kaip kortų namelį sugriauna pangermanistų iš piršto laužtas „tautų kilnojimosi“ teorijas, skirtas pateisinti faktui, kodėl dabar tų tariamų „germanų, gotų“ visame Gintaro kelio plote nerandama nė kvapo.
Imperatorius Vanduolis pasiuntė savo karvedžius atlikti strateginius uždavinius, bet jiems per daug gerai pavyko, patiko klimatas bei gyvenimo sąlygos, todėl jie nusprendė nepriklausomai įsikurti Pirėnų pusiasalyje. Kronikose yra parašytas tikslus išėjusių karo žygin į Pirėnus skaičius: ostrogotų ir rasų išėjo 100 vėliavų (pulkų), vyčių – gudonų – 80 pulkų (vėliavų), varulių – 40 pulkų (vėliavų). Tačiau apie 8 milijonus gyventojų ir toliau liko gyventi Gardino Imperijos teritorijoje.
Baltų išeivius Ispanijos krašte, kurį jie pavadino Naująja Vara (Nauvara) liudija ispanų kalboje esantys lietuviški žodžiai: abierto – atvertas, galon – galonis, rakovės papuošimas, garbo – garbė, banda – banda, bandera – banduorė (vėliavos prototipas), goda – gudas, grapa – graiba (segamoji „grafkė“, manta – manta, Hidalgo – gudelga, kilnios giminės, pachol – pakulos, varon – vyronis, vyras, verrugo – vergas, vargšas. Ir daug kitų.
M. Gimbutienė „The Balts“ p. 109 rašo: „Laikotarpis nuo II iki V amžiaus po Kristaus yra „Baltijos kultūros“ aukso amžius. Rytprūsiai ir Lietuva ne tiktai palaikė gyvus ir sudėtingus prekybos ryšius su Romos Imperija bei laisvais vakarais,- jie išaugo didėjančios pramonės ir žemdirbystės dėka į veržlų kultūros centrą, kuris darė įtakos visai šiaurės rytų Europai. Niekad anksčiau baltai nesinaudojo tokiu metalo objektų gausumu ir įvairumu. Jų įtakos zona buvo Europoje didžiausia, neskaitant Romos imperijos“.
Mūsų lietuvių kilmės Gardarikės karalius Vada Karys, tituluojamas visų rasų, varulių, baltų, gudonų, vengrų Imperatoriumi, 477 m. po Kristaus su sąjungininkais nukariavo ir valdė Romos Imperiją. Girdonis metraštyje rašo, kad šis mūsų Pabaltijo kaolicijos tautų valdovas, nušalinęs paskutinį Romos imperatorių, „valdė pasaulį 14 metų be pasipriešinimo: „Viešpaties 477 metais, Vada Karys, rasų, gepidų, gudų, vengrų ir varulių karalius, žiauriai skriausdamas Dievo bažnyčią, numetė nuo uolos palaimintą Maximą su jo 50 bendraminčių, besislapstančių šiame urve, o Noriko provinciją sunaikino kardu ir ugnimi“.
Kai Eila Rikio Vyties kariai su paradine uniforma ir trankia daina įžengė Romon, sidabru ir brangakmeniais išmuštos kardų makštys, balnai, kamanos, diržai, skydai su herbais padarė romėnams didžiulį įspūdį, nors jie save laikė rafinuoto skonio ir pažengusio meno civilizuota tauta. Vietiniai „arbiter elegantiorum“ puolė pamėgdžioti aksomo rūbus, aukso ir sidabro siuvinėjimus, ilgas kelnes, sabalų, kiaunių, bebrų papuošimus. Prasidėjo naujas periodas Europos drabužių ir apsirengimo istorijoje. Buvo amžinai palaidotos graikų ir romėnų togos, tunikos, ir peplumai. Jų vietoje Italijos, Ispanijos, Prancūzijos tautos apsirengė tautiniais drabužiais, kurie labai panašūs į mūsų, nes yra iš jų nukopijuoti. Jei norite įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų imperijos baltų pulkai užkariavę Romą, apsilankykite bulių kovos arenose ir pažiūrėkite atidarymo „paseo“ – eisenas. Matadorų ir jų kvadrilijų uniformos yra griežtai tradicinės ir saugomos kaip didžiausios šventenybės. Jos išliko tūkstantį metų be pakeitimo. Būdinga, jog vyčių – gudonų atsineštos sagos ir brangiakmenių inkrustacijos bei odos išdirbiniai visai atitinka taip vadinamą Merovingų meną (pirmosios apkrikštytos prancūzų karalių dinastijos) – seniausią liaudų (liauduvių) meną, kurio stilius labai giminingas baltams. Mūsų tautiniai rūbai ir tada darė įspūdį pasaulyje. Iš Persijos ir Kinijos Gintaro keliu plaukė ištaigingiausios medžiagos: ploniausio šilko skarelės, turtingo įvairiaspalvio aksomo, brokato viršutiniai drabužiai. Buvo dėvima brangiausiais kailiais apsiūtos rankovės, apykaklės, sijonai, skrybelės, ploniausio lino austi marginiai.
Mūsų mandagumo ženklas paliko ispanų kalboje „Usted“ kreipinį – tamsta. To vieno žodžio pakanka įrodyti, Ispanijoje apsigyvenusių, vyčių ir gudonų lietuviškumą – „tamsta“ lytis yra vartojama tik dviejų tautų pasaulyje: lietuvių ir ispanų. Tamsta kilęs iš sutrumpinto „Tavo mylista“.
Mūsų daina keliavo į vakarus kartu su baltų pulkais. Pvz., malda Gemalei Šerėjai prieš kovą (La Macarena), trimituojama matadorams įžengiant į areną, - ją V a. vanduoliai atsinešė Andalūzijon (Vandelotėn), kurios gaida sutampa su „Senoviška giesme“ ir tūkstančiui metų praėjus
Gemalių dinastija, kaip nurodoma Jokymo kronikoje, šiaurinėje Gintaro kelio dalyje išlaikė nepertraukiamą valdžios grandį per visus ankstyvuosius viduramžius. Devintasis Gardarikės imperijos valdovas Varių Vajus apie 777 m. po Kristaus vėl apjungė šiaurinę ir pietinę Gintaro Kelio dalis.
Kaujavo (Kijevo) Rasos valstybės kronika, perrašyta iš Jokymo kronikos, visų Gardarikės Imperijos valdovų vardų, deja, nepateikia. Devintas iš eilės valdovas po Valemiro (453 m. po Kristaus) – Vyties Saulavis buvo paskutinis Šviesiausiųjų Gemalių – Perkūno sūnų palikuonis, bet jis 795 m. po Kristaus paliko tik dukterį.
Senovės baltų paveldėjimo įstatymas, mūsų kultūros dėka išplitęs visoje Europoje, pripažino tik vyriškos lyties paveldėjimą. Todėl, Vyties Saulaviui palikus tik dukrą, valstybę ištinka katastrofa. Keliasdešimt kunigaikščių, nesurasdami valdovo, riejosi tarp savęs 30 metų. Rasų kronika šį laikotarpį apibūdino pagarsėjusiais žodžiais: „Plati ir turtinga mūsų žemė, bet joje nėra tvarkos“.
Išeitis vis dėlto randama. Buvo pasiųsta delegacija pas varulių karalių Gudeleivą, kuris vedė Vyties Saulavio dukrą Gemalę. Arijų tikybos baltai norėjo dieviškos kilmės valdovo, o Gudeleivą jie kildino „tik“ iš mokslo dievo Upelionio ( vėliau – Apolonas), - bet ką gi padarysi – geriau jau mokslo dievas negu betvarkė.
Gudeleivos sūnus Varis, kuris iš motinos Gemalės paveldėjo mėlyno Perkūno kraujo, perėmė Gintaro kelio Gardarikės Imperijos valdžią. Taip Varių Rikis su broliais Tarvariu ir Seniausiu įžengia Gardarikės Imperijos sostan ir ją valdo 852 m. – 879 m.
Kadangi mirus Varių Rikiui, jo sūnus Varingis dar buvo mažametis, pagal Baltų paveldėjimo įstatymus Gardarikės Imperijos sostas turėjo atitekti dėdėms, bet Tarvaris ir Seniausias taip pat jau buvo mirę anksčiau.
Kad Varių Rikis buvo Gardino imperijos Imperatorius įrodo Didžiojo Novgorodo metraštis: „Varių Rikis po brolių Taurvario ir Seniausio mirties pats vienas valdė visas žemes. Kad jam niekur valdžia ir teismas nesumenkėtų, visuose miestuose į sostus jis įkeldino varingių (dabar – lietuvių) kunigaikščius, pats pasivadinęs Didžiuoju Karaliumi arba Imperatoriumi, - kiti buvo pavaldžiais karaliais (pavaldiniais leno teise)“.
Prieš mirtį Varių Rikis Gardarikės imperijos sostan pasodina dainių Sakaldą (Askoldą), tačiau Varių Rikio žmonos Aivandės brolis ir Varių Rikio ginklo brolis Algis 855 metais nužudo mūsų Gediminaičių protevį Sakaldą. Sakaldo palikuonys vėliau pradėjo Gediminaičių dinastiją. Algis, pats būdamas Baltų didikas, nenužudo savo ginklo brolio Varių Rikio mažamečio sūnaus Varingio, bet globoja mažametį kaip tikrą savo sūnų. Čia iškyla dar vienas itin svarbus Baltų įstatymas, kurį pirmoji apibūdino dr. J. Deveikė. Tai ginklo ir kraujo brolybės ir bičiulystės įstatymas: Kęstutis – Algirdas, Vytautas – Jogaila atrodo mums lyg dvyniai. Šis dvilypumas eina per visą mūsų karalių ir kunigaikščių istoriją. Šviesioji J. Deveikė šį reiškinį pavadino dvivalda.
Serbų ir kroatų VIII a. kronikos atskleidžia mums tos šventos apeigos aprašymą, kai du karžygiai „susibroliuoja“, kardais įsipjaudami rankas ir sumaišydami kraują. Tai buvo šventa tikybos apeiga: mirtina priesaika. Kas atsitiktų kardo ir žirgo gadynėje, kai vadas krinta mūšyje? Suirutė, štai kas, nes labai dažnai vyrų amžiaus vidurkis tada neviršydavo 30 metų. Todėl ginklo brolis, bendru to laiko sutarimu, čia pat kovos lauke perima vadovavimą, palaikydamas valdžios tęstinumą. Ne kitokiais sumetimais ir mūsų dienomis yra viceprezidento postas ir, atrodo, ne be pagrindo.
Taigi, Algis nesulaužo duotos priesaikos, bet, pavaduodamas tėvą, išlaiko valdžią, kol užaugęs Varių Rikio sūnus įsikuria Gintaro kelio imperijos sostinėje Gardine. Tasai kietas, bet valstybės išlaikymui esminis įstatymas , buvo vadinamas „išguito vaiko“ įstatymu. Jei nepriklausomos „žemės“ įpėdinis nebuvo pilnametis, tėvui pasimirus, jis automatiškai prarasdavo palikimą, nes valdovas tuo metu turėjo būti efektingas, o ne popierinis valdovas kaip, tarkim, karalienė Elžbieta, kad vos sėdęs sostan tą pačią dieną savarankiškai galėtų daryti svarbiausius sprendimus.
Karalienė Bona, laužydama tą tūkstantmetę tradiciją, priverčia Lietuvos bajorus toje pačioje Imperijos sostinėje Gardine prie Nemuno sušaukti Seimą, kuriame vos 7 metų vaikas pripažįstamas būsimuoju Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu. Pastebėkite legalumą: vaikas neišrenkamas – Bona nedrįso atvirai sulaužyti per daug amžių įsišaknijusio įstatymo, bet jį apėjo iš anksto duotu pasižadėjimu nerinkti nieko kito. Išgavusi šį pažadą, svetimšalė motina laikė įpėdinį Krokuvoje, nuolatinėje lenkų – italų aplinkoje ir propagandoje, padaro iš jo savo - lietuvių tautos išdaviką, ir jis, pasiekęs valdžią, nebeapkęsdamas ir gėdindamasis saviškių, atiduoda visą Imperiją lenkams Liublino Unijos sutartimi, nežiūrėdamas lietuvių maldavimo. „Išguito sūnaus“ Baltų teisės įstatymas kaip tik ir buvo priimtas tikslu užbėgti už akių tokiems avantiuristams, kaip Bona, kurie naudojasi mažamečio bejėgiškumu.
Varių Rikio sūnus Ingvaris arba Varingis buvo Gardarikės imperatorius 912 m. – 945 metais, jo žmona Algė buvo Kijevo valdovė.
Pagal Parfirogeneto tvirtinimą Šventasaulavio, valdžiusio Gardarikės imperiją 945 – 973 m., sostas buvo Gardine, o vėliau Kijeve. Šventasaulavio vardas nusako, kad jis buvo kartu ir valdovas, ir vyriausiasis Krivių Krivaitis.
Gardarikės Imperijos varingiai – rasai – lietuviai Konstantinopolyje turėjo pastovią bazę – šventyklą, kurioje jiems buvo suteiktos diplomatinės neliečiamybės teisės (iš Fatijaus pamokslų).
Sudarius mūsų imperijos 839 metų sutartį su Bizantijos imperatoriumi Teofilu „lygus su lygiu“ teisėmis ir pagrindais, mūsų diplomatinė delegacija iš Bizantijos imperatoriaus gauna diplomatinį rekomendacinį laišką Romos ir Vakarų imperatoriui Liudvikui, todėl nuvyksta pas pastarąjį, kad užmegztų su juo diplomatinius santykius. Tačiau Romos imperatorius Liudvikas „pagonis“ priėmė šaltokai, sulaikydamas juos pretekstu ištirti, ar jie nėra žvalgai. Dėl to įžeisti varingiai (rasai – lietuviai) du šimtmečius puldinėjo Romos imperiją - sudegino Seviliją, užkariavo Siciliją, Sardiniją, Normandiją, Rytų Angliją, o 876 metais Senos upe puolė Paryžių.
949 metais Gardino delegacija į Bizantiją jau vyko be karinių laivų (skobnių) apsaugos: delegacijos vadovas buvo Gardino imperatoriaus pasiuntinys, delegatai- nuo kiekvienos kunigaikštijos – Žemaitijos, Jotvingijos, Lyvijos, Aukštaitijos, Kuršių, Gudijos ir kitų, pirklių gildijų atstovai: Vadonis, Varitonis, Galybis, Taurvadys, Bernys, Varaldis, Mainys, Suveinis, Eigildis, Toleinis ir kt. Jie visi lietuviškais vardais.
Arabas Al Masudi 943 metais nurodo: „Kijevo Rasą sudaro daugelis tautų, o tarp jų didžiausia yra ludanos – liaudonių – lietuvių tauta – jie keliauja su prekėmis į Andaluziją (Ispanija), Romą, Konstantino miestą ir Chazarus (Astrachanę)“. Arabai žinojo, kad Gintaro keliu galima pasiekti Varingių (Baltijos) jūrą ir Daniją.
Visi mūsų kaimynai, jų kronikos, Žiniavaldas ir Venecijos dožai, patyrę mūsų ekonominę ir kultūrinę įtaką, sutartinai paaiškina ir patvirtina mūsų valstybės ribas, pavadinimą ir valdovo titulą, kuriuos mes patys užmiršome, nes buvome užhipnotizuoti nebeprisiminti ir nebeieškoti.
Dar XVI amžiuje kazokas Bogdanas Chmielnickis, kuriam rūpėjo pagrįsti sukilimą prieš grobuonis lenkus teisiniais istoriniais įrodymais, prisiminė didingą mūsų praeitį, nurodydamas, kad kazokai buvo nepriklausomi, kai V amžiuje Kijevą valdė teisėtai kazokų senolių išrinktas valdovas imperatorius Vada Karys, kuris buvo užkariavęs Romą. B. Chmielnickio vadovaujami kazokai, kreipdamiesi į lenkus, pabrėžė, kad jie esą Kijevo Rasos (lietuvių), o ne slavų tauta.
Tai patvirtina Garsusis Radvilos žemėlapis, kuriame Gintaro Kelias pažymėtas atskiru padidintu masteliu, o prie Čerkasų miesto yra toks užrašas: „Daugelis šaltinių teigia Čerkasų gyventojus buvus tais senoviniais Kimbrų palikuonimis, kuriuos Homeras vadina Gemariais“,
Taigi iš dviejų šaltinių (kazokų ir mūsų) turime paliudijimą, jog Gemerių – Rasų - lietuvių tapatybė mūsų tautoje dar buvo tebežinoma ir XVII amžiuje.
Pietiniame Gardarikės imperijos Gintaro Kelio gale diplomatinė ir karinė veikla tarp ano meto pasaulio galybių virė virte: 626, 839, 860, 867, 874, 907, 911, 912, 941, 945, 970, 1030 metų kronikos pakaitomis atžymi taikos sutarčių, duoklių iš graikų ėmimo ir karų seką.
Mūsų protėvių Gardino imperija, kuriai priklausė Gemariai (Kimeriai), Gemaičiai, Gauduvingiai (Jotvingiai-Gepidai), Galindai (Mozūrai-Dzūkai), Gudonai, Rasai, Varingiai, Aukštaičiai, Suduviai, Sėliai, Vitingiai, Liaudai ir kt. klestėjo, kol Jogaila 1387 m. Vilniuje vandeniu užpylė Amžinąją Ugnį.
Atgal
