VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

04 04. Kur senolių sodybos Užžalpių kaime stovėjo

Remigijus Janavičius

Prisiminimų banga pagavo mane ir nunešė į tolimuosius rytmečius, rasotas pievas, miško ošimą, paukščių čiulbėjimą, ir namelį, esantį tarpumiškyje Užžalpių kaime, kuriame aš gimiau 1941 m. kovo 28 d. Mama pasakojo, kad gimiau rusų okupacijos metu, o prasidėjus karui, pro mūsų namus traukėsi rusų kariuomenė, o suplyšę, alkani kareiviai, pamatę kieme vienkinkį vežimą ir pakinktus, piktai pareikalavo tėvo kad duotų arklį karo tikslams, tačiau tėvas pasakė, kad arklys pabėgęs į mišką, išgąsdintas šūvių. Tada vienas rusų kareivis pasakęs, kad tėvas meluoja, ir grasino nušauti. Tuo tarpu iš namo išėjo mama su manimi ant rankų, ir tai pamatė kitas kareivis,-azijietis, tai išgelbėjo, ir viskas baigėsi gerai. Mama šiuos kareivius pamaitinusi, o jai atsidėkodamas šis azijietis –kareivis, už kurio laiko atnešė maišą ryžių, kruopų pasakęs, kad mums šiuos kruopos nereikalingos, ir tegul lieka vaikui, t.y.man.

Prisiminimai kaip grybai manyje sudygsta: einu ir rankioju iš lėto

Tuo metu virš Užžalpių kaimo buvo numuštas rusų bombonešis, du iššoko iš lėktuvo su parašiutu, o lėktuvas nukrito į Žalpių mišką (vėliau 1956 m. buvo rastas miške, ir išvežtas). Vienas lakūnas žuvo, nes buvo pašautas parašiutas, o kitas nusileido netoli mūsų sodybos, ir užėjęs pas mus, mamai atidavė parašiutą, o kitą rado negyvą ir suvyniojęs į jo parašiutą palaidojo miške, ir mamai parodė kapą. Šio kareivio palaidojimo vietą žinojau ir aš, tačiau laikui bėgant, šio kapo jau nesuradau.

Užžalpių kaime buvo 15 namų, vienas nuo kito nutolusių apie 200-400 m.O dabar liko tik 1.

Pro mūsų namą ėjo du keliai Žalpiai-Nemakščiai, rytinėje namo pusėje, pro Smukienų kaimą, Kairiškės dvarą, kirsdamas Balčių kaimo link, ir, nuvažiavus nuo namo apie du kilometrus, darydamas posūkį į kairę per mišką Pužų dvaro link, taip pat kirsdamas Balčios upę.

Nuo 1944m.vasaras aš pamenu, kad tada mamai buvo reikalinga operacija. Mama išvažiavo į Ukmergę kartu su manimi, nes ten gyveno mamos sesuo Kazė ir brolis Feliksas. Mamai padarė operaciją, o aš gyvenau pas tetą Kazę. Namas stovėjo prie kalnelio, kurį vadindavome Alku. Gyveno ir daugiau giminių šiame name. Jie visi dirbo: kas skerdykloje, kas bravore. Pamenu gerai, kad daugiausia bendravau su teta Kaze ir dėde Feliksu, kuris nusivesdavo mane prie Šventosios upės ir kartu su juo plaukdavome baidare.

Sekmadieniais susirinkdavo Kazės, Felikso pažįstami ir draugai, pasisamdydavo brikutes ir važiuodavo į šalia esantį Pivonijos mišką, kur žaisdavo įvairius žaidimus, dainuodavo, baliavodavo, nes pavalgyti buvo užtektinai, o be to uždirbdavo gerai. Tai buvo vokiečių okupacijos laikotarpis. Aš Ukmergėje pastebėjau daug vokiečių kareivių su šalmais ant mašinų, ir jokių neramumų nejaučiau.

Prabėgus mamos gydymo laikui išvažiavome namo. Nuo Ukmergės iki Jonavos važiavome Siauruoju geležinkeliu, o nuo Jonavos iki Viduklės automašinomis, o nuo Viduklės iki Žalpių(10km.)arkliais. Tėvas turėjo arklį, karvę, avių, ožkų, dirbo eiguliu Žalpių eiguvoje pas girininką Marcinauską, kuris tuo pačių metų rudenį pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į šią sodybą, esančią prie Žalpės upės atsikėlė gyventi A.Mėlinis su šeima. Aš dažnai lankydavau šią sodybą, nes ten susirinkdavo daug vaikų. Tada A.Mėlinis sode, nuokalnėje, kur augo dvi storos liepos padarė, mūsų džiaugsmui sūpuoklių, pakabindamas dvi kartis ir įrengus mes supdavomės.

Pamenu, dar karo laikotarpiu pas mus gyveno vokiečių kareivis, o taip pat ir pas kaimynus buvo kareivių. Pas kaimyną J.Verygą buvo lako lauko virtuvė, kur kareiviai kiekvieną kartą ten pavalgydavo, o be to ir man parnešdavo kareiviškos sriubos, košės, marmelado, medaus, o mama jau duodavo pieno ir kiaušinių.

Po mūsų kaimus blaškėsi neramūs vėjai

Artėjant rudeniui, buvo surinkti visi kaimo vyrai, kurie ant Žalpės upės kranto-kalnelio kasė gynybinius apkasus, nes minėjo, kad artėja rusų armija, tėvai taip pat ruošėsi išvykti, tačiau šis kareivis pasakė, kad mūšio nebus, ir visi kiti kareiviai, pasitraukė keliais , Nemakščių kryptimi.

Kaip jau minėjau mūsų namas stovėjo pamiškėje, buvo iškasta kūdra, o šalia jos stovėjo pastogė šienui dėti, ir mes ją vadindavome „bragu“, t.y.į žemę buvo įkasti 4 rąsteliai 5-6 m ilgio, ant šių karčių-rąstelių buvo uždėtas kilnojamas stogas. Kada sudėdavo šieną stogelį kas kart keldavo, o pridėjus pilną, stogelį užfiksuodavo. Būdavo padėtos kopėčios. Aš ant šio „brago“ dažnai vasarą miegodavau. Kaip būdavo nuostabu, nes girdėdavosi lakštingalų čiulbėjimas prie Žalpės upės, o taip pat oras buvo pripildytas miško kvapo ir įvairių paukščių balsų, kur virė jų gyvenimas.

Prie šio pastato buvo įrengta žeminė-slėptuvė nuo kulkų, nes padangėje vykdavo oro mūšiai.

Pasitraukus vokiečiams, tai buvo šiltas spalio mėnuo, į mūsų sodybą įvažiavo trys rusų tankai ir sustojo prie šio „brago“, ir paklausė, ar nėra vokiečių. Tėvams atsakius , kad ne, tankistai mane pasodino ant tanko, davė didelį gabalą cukraus, o mama atnešė pilną kibirą pieno ir sūrį. Tuomet tankistai davė tris dėžes mėsos konservų, kur dėžėje buvo 6 vnt.dėžučių po du kg.sakydami, kad tai „antrasis frontas“.Praėjus karo gaudesiui, tačiau dar girdėdavosi griausmas Vakarų pusėje, o tėvas sakydavo, kad tai griaustinis, o vėliau gaudimo nebuvo, viskas pasidarė ramu, tėvas dirbo žemę, šienavo, augino gyvulius, tačiau užplūsdavo daug moterų-rusių, kurios prašydavo duonos „xleba“. Tėvai sakydavo kad tas rusų ubagės-pabėgėlės. Tėvai jas sušelpdavo, nors patys tuo metu neturėdavo užtektinai duonos. O vėliau .....metams bėgant, kaimą užplūsdavo ginkluoti vyrai, krėsdavo namus, tardydavo tėvus, kad pasakytų, kur yra banditai, nes tuo metu tėvas dirbo dar ir eiguliu ir gąsdindavo, kad pasakytų, ar nematęs jų miške.

Aš tada nežinojau, kas tie banditai, nors ir manęs klausinėdavo, o tokių aš net nebuvau matęs.

Tada senelė M.Mažintienė man paaiškino, kad tai buvę Lietuvos kariai, slapstosi miškuose, o ieškantys asmenys, tai stribai, nes jei juos sugaus tai sušaudys.

Tada aš šiek tiek jaučiaus simpatijų tiems besislapstantiems, o mama paaiškino, kad rusai neteisėtai užėmę Lietuvą ir šie miško broliai (taip vadindavo tėvai) kovoja su jais.

1949 m. pradėjau lankyti Žalpių pradinės, vėliau septynmetės, I-ąją klasę, trūko sąsiuvinių, rašalo, kurį darydavo iš cheminių pieštukų, plunksnų ir plunksnakočių, apavo ir daug kuo. Tačiau stribokų siautėjimas buvo tęsiamas. Gerai prisimenu Nemakščių stribus, o ypatingai Bubulą, kuris kamantinėdavo mane, ar pas mus neišeina banditai, o man pasakius, kad ne, sukdavo ausį. Aš už kartodavau,kas tie banditai?Tačiau minėdavau, kad dieną užeina ginkluoti vyrai, o po jų išėjimo bobutė (tėvo mama) vis keikdavosi ant jų, ir sakydavo, kad prakeikti stribokai vėl pavogė lašinius ir linų verpalus>Už tai aš nuo šio Bubilo gaudavau ir diržo per sėdynę. Kiek vėliau -1949-1950m.šiuos liaudies gynėjus 3 asmenis tame tarpe ir Bubulą, partizanai Žalpiuose, prie gojelio padarė pasalą, ir mūšio metu jie žuvo (paminklas yra iki šiol, nes buvo pastatytas 1980 m. Kritusiems‚ už Lietuvos laisvę liaudies gynėjams).

Žemaičiai linko prie savųjų: prie gimto kaimo vieškelio parimus

Tėvas turėjo apie 3 ha ir jie dar siūlė 4ha tačiau jis neėmė nes buvo dideli mokesčiai, pyliavos .reikėjo duoti paruošoms taukų, kiaušinių, pieno arba sviesto, vilnos, o taip pat ir šieno, nes tėvas turėjo arklį. Šieną reikėjo nuvežti į Viduklės geležinkelio stotį. Prisikrovęs vežimą gerų pievų šieną, važiavome abu, tačiau šieno nepriėmė sakydami, kad blogas šienas (smulkus).Tada tėvas parvažiavęs namo, vežiman prikrovė stambaus pjovimo šieno, skirto gyvulių kreikimui ir nuvežė kitą dieną. Tada priėmė, ir dar pagyrė, kad tai geras šienas. Be to turėdavome išsipirkti obligacijas (valstybinės paskolos) - 25.50, 100 rublių vertės, o pinigų ne visuomet būdavo, o pajamų beveik nebūdavo, neskaitant, kad jos būdavo pavasarį, už parduotus jauniklius paršelius, veršelį, ar avis. Vėl būdavo grasinama, kad veš į Sibirą.

Atvažiuodavo pas mus ir teta Kazė, dėdė Feliksas, o su Kaze atvažiuodavo jos vaikai:Audronė ir Virgis. Pamenu patylomis dainuodavo dainas:“palinko liepa šalia kelio“,“Laukus, miškus ir pievas apgaubė sutema....“ ir kt.tačiau, minėdavo, kad už šias dainas gali išvežti į Sibirą. Pamenu, kaimyno Bertašiaus dukrą Zosę (1949 m.)kuriai buvo 20m.Ją sulaikė stribai ir išsivedė į Nemakščius už tai, kad rado daug lietuviškų knygų, vokiškų žurnalų, o be to piešinių, kuriuos piešdavo jos 13-metė sesuo Aldona.O ji piešdavo kareivius, lietuviška atributika. Palaikydavo Nemakščių stribyne, paleisdavo, ir vėl sulaikydavo ir vertė ją,kad jinai dirbtų NKVD t.y.pranešinėtų pas ką ateina banditai (partizanai). Jinai nesutiko, o tada NKVD vyresnieji paskelbė gyventojams, kad jinai dirbanti jiems. Tai sužinojo partizanai ir jie šią merginą sušaudė, tačiau jinai nieko nebuvo kalta.

Iš mūsų kaimo ištrėmė Šimkūną, nes jis turėjo 50 ha žemės, ir negalėjo išpildyti paruošoms, vadinamas pyliavas, buvo ligotas, neturėjo samdomų darbininkų, vaikai buvo maži, o be to stribokai daržinėje paslėpė šautuvą, „kratos metu“ buvo rastas. Taip pat į Sibirą buvo išvežtas kaimynas Birvydas, ,kuris buvo partizanų ryšininkas, ir toliau gyvenantis Šaltmeris, nes netoli jo namo partizanai nušovė stribokus-Drapanauskį, Klepašauską, Jasiulį.

Gretimame kaime, taip pat buvo nužudyta keletą asmenų, mačiau kas tai padarė, man nėra žinoma. Pamenu, kad vieną dieną , iš miško parvežė tėvą sužalota galva, nes miško pažeidėjams rašė miško pažeidimo aktų, už neteisėtai nukirstus medžius. Dėdė Feliksas sutvarstė sužeistą galvą, surašė kūno sužalojimo aktą. Vėliau atėję stribokai pagrasino, kad nieko nesiskųstų, o jeigu kas klaustų, kad sakytų, kad tai padarė banditai.

Maniau, kad mokykla man išaugins sparnus: pažinimo troškulį jaučiau, bet buvo nesaldu

Kaip jau minėjau Žalpių mokyklą pradėjau lankyti 1949 m. (dar nebuvo sutverti kolūkiai).Mokiausi patenkinamai.nesisekė matematika, geometrija, fizika, geografija, istorija-labai gerai.Pirmoje klasėje, teko dalyvauti ir meno saviveikloje. Deklamavau eilėraštį, o kokį nepamenu, tik prisimenu eilutę: “kad šią degtinę aš trenkiau į sieną, o dabar tik gersiu, ne degtinę-pieną“.Klasėje buvo pastatyta scena, t.y.buvo sustatyta daug kaladžių apie 1m.ilgio, o ant jų sudėtos daržinės durys ir pritvirtintos vinimis. Vėlesnėse klasėse teko vaidinti Kajų „Sniego karalienė“. O 7-oje klasėje, kartu su mokytojais, buvo pastatytas K.Binkio „Ąžuolynas“, kur man teko Petro rolė.Šį spektakliuką parodėme žalpiškiams, o kitus išvažiuoti neleido švietimo skyrius, nes atvažiavęs darbuotojas pareiškė, kad šis „Atžalynas“ yra neidėjiškas. Mokantis 3 ar 4 klasėje (1951-52 m.) vienas mokytojas paskaitė daug eilėraščių, ir pasakė, kad tai J.Aisčio eilės,tačiau , praėjus savaitei laiko, šis mokytojas į mokyklą jau negrįžo, nepamenu ir jo pavardės.

1950.03.28.Užžalpių kaimo pamiškėje, nuo namo apie 800 m išgirdome šūvius, aidėjo tarsi kanonada, visi sugulėme ant žemės. Vėliau sužinojome, kad prie Armono sodybos buvo padaryta pasala, ir NKVD kreiviai šukavo Žalpių mišką, o iš jo išbėgę 5 partizanai buvo sušaudyti. Pradėjus kurtis kolūkiui, ir jam susikūrus, iš tėvo atėmė arklį, telyčią, kelias avis, plūgą, akėčias, tačiau tėvas dar spėjo paslėpti miškelyje-vagotuvą, akėčių vienetų drapanų. Vienkinkį vežimą paliko, nes sakė, kad toks nereikalingas. Paėmė tik pakinktus.

Tėvus varydavo į kolūkį dirbti už darbų nieko nemokėdavo, neskaitant, kad per metus uždirbdavo 5-6maišus įvairių grūdų. Buvo ir parodybinis sklypas 60 arų, kur užsiaugindavo bulvių, miežių, daržovių, o šieno, karvės šerti, duodavo pievos gabaliuką. Aš pramokęs pjauti su dalgiu, pjaudavau pakelėse žolę prie namo, esančiame, miškelyje.O be to tekdavo saugoti ir mažametę seserį Reginą, nes , kaip minėjau mama dirbo kolūkyje, tačiau vėliau sušlubavus sveikatai, mamą nuo darbų atleisdavo, ir tik varydavo dirbti rugiapjūtės metu, uždėdavo normą cukrinių runkelių priežiūrai.

Mes, vaikai, žiemos laikotarpiu čiuožinėdavome ant ledo, nes tėvas buvo padaręs pačiūžas iš kibiro lauko uždėto ant medinio pagrindo, o taip pat su slidėmis leisdavomės nuo Žalpės kalnų. Nebuvo tokio kalno, nuo kurio nebūčiau nučiuožęs, nors prieš tai tekdavo patirti daug kritimų. O vasarą, popietės metu, surinkdavome prie Žalpės upės, nuo mūsų namo apie 1 kilometrą, kur ateidavo iš Žalpių kaimo vaikai, nes ten suradome upėje gilų duburį, apie 1m. 30 cm.gylio. Pati Žalpė buvo srauni neplati ir negili. Tada mes iš karklų išpindavome tvorelę iš dviejų pusių, kertančią upę, kur plotis buvo 6m.Į tvorelės vidų sunešdavome akmenis, žemių molio, smulkių žabų, ir padarę šone vandens pratekėjimą, padarydavome tvenkinį, pakeldami vandens lygį iki 1m.70cm.

Tačiau mūsų džiaugsmas tęsdavosi neilgai. Po lietaus mūsų tvenkinio nelikdavo, ir vėl darbas iš naujo. Taip pat iš kaimynų, kurie turėdavo didesnes kūdras-prūdais vadinamus, gaudavome leidimą ir krepšiais gaudydavome karosus.

Prie tėvelių trobelės obelimis ir prūdu kvepėjo

Netoli šios maudynės, ant kalvos prie miško, buvo pastatytas medinis bokštas „majaku“ vadinom apie 50-60m.aukščio. Su apžvalgos aikštele. Iš paauglių niekas į šį bokštą nedrįso įlipti, neskaitant vyresniųjų amžių vaikinams. Nedrįsau ir aš. Tačiau aš dažnai praeidamas pro šį statinį, sustodavau, ir kildavo noras įlipti, tačiau baimė darė savo.

Pagaliau metams bėgant, nusprendžiau, kad vis vien įlipsiu ir įlipau. Įlipus į apžvalgos aikštelę atsivėrė nuostabi panorama: iš vakarų pusės matėsi neaprėpiami miškai, o iš kitos pusės Užžalpių ir Žalpių kaimai, Viduklės geležinkelio stotis. Į šį bokštą aš esu įlipęs apie 10-12 kartų, o vėliau nelipau, nes laipteliai jau buvo sutręšę, o dar vėliau šį bokštą nugriovė.

Mokantis Žalpių mokykloje, 1954 m.pastatė gimnastikos įrengimus, tinklinio ir krepšinio aikšteles, nes mes iki šiol žaisdavome tik kvadratą, ir tai reikėdavo laukti eilėje, nes mokykloje buvo tik vienas kamuolys. Bėgimo taką apie 300 m.ilgio mes išsikasėme patys. Tuo metu buvo įrengtos šuolio į tolį ir aukštį duobės.

1955 m. aš mokykloje beveik iš visų lengvosios atletikos rungčių užėmiau pirmąsias vietas ir pirmą kartą dalyvavau rajoninėje moksleivių spartakiadoje, kur šuolyje į aukštį (1m.40 cm.) užėmiau III-ąją vietą.Kitose rungtyse sek4si blogiau, nes tai buvo ne bėgimas iš šuoliavietės metime užėmiau 4-vietą, disko metime dar blogiau.

1956 m.antrą kartą dalyvavau spartakiadoje. Mano draugas Rimgaudas išsikėlė gyventi į Kauną, nes jo tėvas –mokytojas grįžo iš tremties, o man, išvyniojęs padovanojo startukus.

Tais metais užėmiau 2-9vietą 1500 m bėgime (4,53 min.), I-1 vietą 100m.bėgime (-12, 2 sek.). Tada nusprendžiau, kad bėgiosiu tik trumpas distancijas, tačiau mano svajonės ne visada pildėsi, ir pasiekti gerų rezultatų nebuvo galimybių, nes baigus 7-klases, toliau mokytis nebuvo galimybių. Tėvas susilaužė koją, mama sirguliuodavo, sesuo dar nėjo į mokyklą. O aš pradėjau dirbti kolūkyje prie lauko darbų. Tada man buvo 15metų, o taip norėjau mokytis, bet deja...

Tais metais pradėjau pjauti rugius kolūkyje. Iš pradžių buvo sunku, tačiau pradirbus 3 dienas pripratau ir išpjoviau visą rugpjūtį, o paskui rugiapjūtės pabaigtuvės. Kaimo gyventojai organizavo šias pabaigtuves, susinešė savo maisto produktus-duonos, lašinių, kumpio, kelias vištas,padarė alaus iš duonos plutų, iškepė kugeli, o brigadininkas nupirko kelis butelius degtinės, vyno, pakvietė muzikantą. Susirinko ir jauni, ir seni, baliavojo, šoko, tačiau tada nepastebėjau nė vieno girto, ir taip linksminosi iki aušros, o aš tuo metu buvau priimtas į „vyrus“ ir turėjau išgerti čerką degtinės, tačiau aš nenorėjau ir išgėriau tik taurę vyno, tačiau vyrai pjovėjai pasakė,kad aš dar ne vyra ir turėjau išgerti degtinės, ir tik tada aš tapau „vyru“, o man tai buvo didelė garbė.

Mane šiame krašte pažįsta: visi lekia, pabėga į miestus, negrįžta

Tų pačių metų rudenį aš pradėjau dirbti Žalpių kolūkyje, brigadininkui pasiūlius, apskaitininku ir per mėnesį man buvo priskaičiuota 40 darbadienių, kur už 1 darbadienį būdavo išduodama 1kg. įvairios rūšies grūdų ir 0,20 rub.pinigų metų gale. Aš priimdavau kas mėnesį iš brigadininkų darbadienių apskaičiavimo žiniaraščius, pagal pavardes ir brigadas surašydavau į knygas, o metų pabaigoje sustatydavau grūdų išdavimo ir pinigų išmokėjimo žiniaraščius. Iš pradžių sunkiai sekėsi nes nemokėjau dirbti su skaitytuvais ir aritmometru, tačiau praėjus savaitei, buhalterio padedamas, visa tai išmokau. Vėliau prabėgus metams, aš buvau paaukštintas pareigose, t.y.perkeltas dirbti sąskaitininku, ir kas mėnesį man buvo priskaičiuojama 65 darbadieniai ir alga 125 rub.Pasikeitė ir darbo specifika-vesdavau gyvulininkystės apskaitą, pašarų sunaudojimo, sandėlio knygas, išrašydavau KPO gautuvu ir surinkus pinigams už malimą, statydavau metinę apyskaitą ir tvarkydavau kt. buhalterinius dokumentus. Tiesa, dar 1957-59metais aš dar dalyvaudavau kaip Žalpių septynmetės mokyklos mokinys ir moksleivių spartakiadoje. Bėgau 100 m užėmiau I-ą vietą (11,1 sek.) šuolyje į aukštį taip pat I-ą vietą (1,60 m) ir 2-ą vietą 1000 m bėgime.

Tiesa, dar 1958-1959 m.aš dar dalyvaudavau ir rajono kolūkių, ūkio šakų spartakiadoje. Į varžybas nuvažiavau vienas. Tada autobusai nekursavo, o kolūkis turėjo tris sunkvežimius, vieną lengvąją a/m ir 5 traktorius. Pagrinde visus darbus buvo atliekama arkliais.

Dalyvavau beveik visose lengvosios atletikos rungtyse (100 m III-vieta), 1500 m III-čia vieta, šuolyje į tolį I –a vieta (5,80 m), granatos metime (kita pavarde) ieties metime (kita pavarde) disko metime (kita pavarde) ir t.t. Kur bendroje įskaitoje Žalpių kolūkis kolūkių tarpe užėmė net 2-ą vietą.

1960 m.pavasarį, Kelmės karinio komisariato, buvo surengta vaikinų šaukiamojo į armiją spartakiada-penkiakovė (100 m, 1500 m,bėgimas, šuolis į tolį, 50 m plaukimas ir šaudymas iš  5 galimų).pagal šios rungtis, surinkęs, bendroje įskaitoje, daugiausia taškų, užėmiau I-ą vietą ir gavau rankinį laikrodį „Pobeda“ ir buvau pakviestas į rajono rinktinę. Tada pirmąsias vietas užėmiau 100 m bėgime (11,8 sek.), šuolyje į tolį 6m.ir gavau du medalius su užrašu „čempionas“. Zoninėse varžybose –Kuršėnuose sekėsi blogiau 100 m užėmiau I-vietą (11,7 sek.), šuolyje į tolį 2-vietą (5,80 m), 1500 m 4 vietą, blogiau sušaudžiau, o iš plaukimo gavau 10 taškų ir bendroje įskaitoje užėmiau 5-ą vietą.

Tų metų t.y.nuo 1960m.kovo mėn.aš jau dirbau Žalpių apylinkės sekretoriumi ir gaudavau 525 rub.atlyginimą (naujais pinigais po 1961m. 52,5 rub.)Žalpių apylinkei tada priklausė daug kaimų, kurių ribos baigėsi Buldegių kaime, prie Raseinių raj. Nuo apylinkės tarybos tai buvo didžiausias atstumas iki 25km. Autobusai nekursavo, turėjome arklį, vežimą, tačiau aš jo nenaudodavau, nes nuo karo laikų turėjau vokiškos markės dviratį, o vėliau gavus pirmąsias algas, nusipirkau ir turistinį dviratį kainuojantį 960 rub.Važinėdavau po apylinkės kaimus, rinkdavau draudimo ir žemės mokesčius, išrašydavau mirimo ir gimimo liudijimus, išmokėdavau klubų-skaityklų darbuotojams algas, įnešdavau į banką ir išimdavau pinigus pildydavau serijų protokolus ir taip dirbau iki lapkričio pabaigos, o po to išėjau tarnauti sovietinėje armijoje, tarnybą tenai teko atlikti šiaurėje -Archangelske.

Žalpės upė vis tekėjo, o mūsų maudynes ir kalnus vis minėjo

Pabaigoje dar noriu parašyti prisiminimus iš mamos pasakojimo t.y.Bronės Mažintaitės. Ji gimė 1911m.Latvijoje Ventspilio mieste, o po to gyveno Lietuvoje įvairiuose vietovėse, tame tarpe ir Raseiniuose. Jos tėvas Kasys Mažintas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dirbo pašte ir vežiodavo paštą,-laikraščius, pinigus ir kt.dokumentus. Važiuodavo dviese: vežėjas ir jis. Turėjo ginklą-šautuvą, su neveikiančiu saugikliu. Vieną ūkanotą vakarą, važiuojant keliu, arkliams pasibaidžius, šautuvas savaime iššovė ir mamos tėvas buvo sužeistas į krūtinę, o daug nukraujavęs mirė. Jos mama, Monika Mažintienė-Žukauskaitė paliko viena su mažamečiais vaikais: Brone, Kaze ir sūnumi Feliksu. Vaikų išlaikymui iš pašto valdybos buvo skiriami pinigai, tačiau pašto viršininkas mokėdavo dalinai tik po 100litų, o kitus pasisavindavo tokiu būdu pasistatė mūrinį namą. Todėl ir vaikams tame tarpe buvo sunku ir mokslo nepasiekė. Baigė tik 4 klases, rūpinosi jaunesniaisiais ir anksti apie 16m.išėjo tarnauti pas ponus. Tarnavo ir Kaune pas mokytojus. Ilgą laiką bendravimas su tokiais žmonėmis praplėtė mamos akiratį, įgavo žinių, domėjosi viskuo. Tarnavo ir Viduklės dvare-kambarine, vėliau prižiūrėdavo aklą senutę-dvarininkę, rašytojo Stanevičiaus giminaitę, nes ant sienos kabėjo jo portretas, tapytas nežinomo dailininko. Iš šios senutės mama sužinojo daug gyvenimo paslapčių, išmoko gydyti vaistažolėmis, leisti vaistus, išmoko lenkų ir dalinai vokiečių kalbą išmoko gaminti konditerinius gaminius, žinojo įvairių žolelių gydomąsias savybes ir kt.

1939-1940m.tarnavo Žalpių dvare ir tais metais apsivedė su V.Janavičiumi ir persikėlė gyventi į Užžalpių kaimą. Tuo metu Žalpių dvarininkas buvo Pluščiauskis, kuris mamai dovanojo dvi lovas, komodą, stalą, 4kėdes, ir didelį veidrodį. Be to ant sienos kabėjo mamos tėvų portretas, kur senelis buvo pavaizduotas su sodriais ūsais. Gal todėl ir aš pamėgau vėliau nešioti ūsus. Prisimenu mama Užžalpio ir kitų kaimų žmonėms kepdavo tortus, leisdavo vaistus, patardavo kokiomis vaistažolėmis gydytis, iš dvaro buvo parvežta jai daug knygų, nes tėvai, vakarais mėgdavo paskaityti.

Be to, dar noriu paminėti ir Žalpių, Užžalpių kaimų istoriją, išgirstą iš senolių pasakojimų, o taip pat ir iš tėvo motinos Aleksandros ir iš senolio Petraičio. Žalpių kaimas minimas 1561m. Priklausė Raseinių reformatų-evangelikų bažnyčiai nuo 1600m.šalia kaimo buvo įkurtas ir dvaras, paskutiniuoju metu priklausantis dvarininkui Pluščiauskiui. Dvare buvo vandens malūnas, pieninė, o nuo dvaro ėjo kelias Vakarų krypties link. Prie Žalpės upės, buvo kalnelis-kalva, ant kurio buvo pastatyta koplyčia(data nežinoma). Dabar šis kalnelis vadinamas-Koplyčkalniu-kylant, į kitos pusės kalną buvo miškai, tarpumiškės, proskynos, o vėliau buvo pastatyti namai, atsirado gyventojų taip kūrėsi Užžalpių kaimas, kuriame vėliau buvo 15namų, o praėjus melioracijai (tarybiniais laikais) kaimo beveik neliko. Liko tik vienas namas ant Žalpės kalno.

Šventą tėvelių bakūžę ir žemę menu: vasarą karštą ir žiemužę šaltą

Be to dažnai vaikystėje, užeidavau į girininko Marcinausko, vėliau A.Mėlinio sodybą, kur, kartą jau minėjau buvo įrengtos vaikams sūpuoklės. Nuo šio namo nusileidus į pakalnę, prie Žalpės upės, Viduklės pusės link, stūkso toks pat kalnelis, kaip Koplyčkalnis. Savo forma panašus į Rambyno kalną, tik žymiai mažesnis, nuo pietinės Žalpės pusės jo aukštis apie 20-30m., o viršuje atvira aikštė apie 2ha ploto, o toliau į rytus ąžuolai. Jų dar likę apie 20. Apie 1948-1950m.šiame ąžuolyne gyveno senolis Petrutis, turėjęs pastatęs nedidelį medinį namuką,laikė keletą gyvulių, augino daržoves ir sėdavo rugius. Jis man tada papasakojo, kad tai „Šventasis ąžuolynas“, nes augę daug daug ąžuolų, degdavusi „šventoji ugnis“, nes protėviai garbindavo senovės dievus-Perkūną ir kt. Parodė ir buvusio aukuro liekanas t.y.didelę akmenų krūvą.

Už šio kalnelio, Viduklės pusės link, paėjus apie 2 km.ir pasukus nuo kelio Lioliai-Viduklė, į kairę, ir pavažiavus apie tris kilometrus stūkso virtinė piliakalnių Molovėnų kaimo ribose. A.Nikžentaičio knygoje „Gediminas“ radau parašyta, kad Molovėnų piliakalnis ir buvo Pilėnai, kurių gynybai vadovavo ir žuvo Gedimino brolis Margiris.

Tikėtina, kad taip ir buvo, nes didesnieji mūšiai XIII –ame amžiuje ir vyko Žemaitijoje. Buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai prieš 15 metų, rasta kai kur ir pilies degimo liekanų, tačiau dėl lėšų stygiaus buvo nutraukti. Dabar čia įrengus a/m privačiau aikštelės, sutvarkyti piliakalniai, takeliai,padaryta estrada, kur vyksta renginiai, koncertai. Tuo ir baigiu. Norėjau parašyti daugiau apie kaimo buitį, gegužines prie Žalės upės degant laužams įrengtas šokių aikšteles, tų metų jaunimą, žmones, paprastus kaimo gyventojus, kuriems ir sunkmečiu iš lūpų nedingdavo daina, nebūdavo vagysčių, žmonės užjausdavo vienas kitą, padėdavo dvasiškai ir materialiai vieni kitiems, praleidę karo sunkumus, po karo“liaudies gynėjų“ siautėjimams, kolektyvizacija ir komunistini-ideologinį „auklėjimą“, tačiau daugiau parašyti trūksta literatūrinių gabumų.

Atgal