VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

02.04. Romas Batūra: mokslininkas, sportininkas, visuomenės veikėjas

Loreta Nikolenkienė

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Vasario 2 dieną, nesulaukęs 84-ojo gimtadienio, į Amžinybę išėjo istorikas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra.

Rimanto Lazdyno nuotr. 

Gimęs Tauragėje 1937 metų kovo 15 d., vaikystę R. Batūra praleido istorinėje Veliuonoje, kur laikmečių skersvėjus atlaikęs stovi paminklas Vytautui Didžiajam. Ši piliavietė ant Nemuno šlaito, virtinė piliakalnių į upės aukštupį ir žemupį, vietos žmonių pasakojimai ir legendos jau vaikystėje lėmė profesijos pasirinkimą – 1960 metais Vilniaus universitete būsimasis mokslininkas baigė istorijos specialybę, iki 1967 metų dirbo Istorijos institute, po to penkerius metus buvo Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininkas. Grįžo į Vilniaus universitetą – 1972–1990 metais ten dėstė istoriją. Tų dešimtmečių studentai gerai prisimena dar jauną, aktyvų dėstytoją vasaros mėnesiais suburiantį bendraminčius ir skubantį į archeologines ekspedicijas. Nes ir pats būdamas studentu, 1956-aisiais, jau pirmąją universitetinę vasarą su archeologais Pranu ir Regina Kulikauskais praleido tyrinėdamas Sudargo ir Maštaičių (Narkūnų) piliakalnius Šakių rajone. Minint Gelgaudiškio (Šakių r.) 500 metų jubiliejų 2004 metais, R. Batūra susirinkusiems priminė šių piliakalnių reikšmę Lietuvos istorijai, aplankė Maštaičių piliakalnį, Pakalniškių kapinyną (V–VI a.). Vietovėms prie Nemuno mokslininkas skyrė studijas apie Veliuonos (2001), Pieštvės prie Seredžiaus (2003) pilis, I knygą apie Lietuvos laisvės kovas „Panemuniai – nuo Kauno iki Rambyno“ (2008).

Pedagoginį darbą 1990–2003 metais R. Batūra tęsė Vilniaus pedagoginiame universitete, kur ėjo Lietuvos istorijos katedros vedėjo pareigas, nuo 2003 metų – gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas. Docentas nuo 1978 metų.

R. Batūra pirmasis ištyrinėjo Lietuvos santykius su mongolais-totoriais (iki 1363), parašė monografiją „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Mūšio tarptautinė reikšmė“ (2005), studiją apie Lietuvos karo vadus ir karius 1380 metų Kulikovo mūšyje (2004), spaudai lietuvių kalba parengė (iš lotynų kalbos vertė L. Valkūnas) Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką (1985, papildytas leidimas 2005).

Greta mokslinio darbo R. Batūra aktyviai pasireiškė visuomeniniame gyvenime: 1993–2000 metais išrinktas Sąjūdžio tarybos pirmininku. Parengė leidinius „Lietuvos Sąjūdis ir valstybės atkūrimas“ (1998), „Baltijos kelias – kelias į Laisvę“ (1999), su kitais autoriais – „Siekiant nepriklausomybės: Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988–1991“ (2005).

Lietuvos vandensvydžio federacija R. Batūrą prisimena kaip aktyvų sportininką. Nuo jaunų dienų jis mėgo sportą, puikiai žaidė futbolą, krepšinį, ledo ritulį, lankė gimnastikos, bokso pratybas. Būdamas penktokas, ties Veliuona perplaukė Nemuną. Lankydamas šeštą klasę, su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Mokėsi 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje. Vilniuje atsiradus plaukimo baseinui, tapo geru plaukiku. Studijų universitete metais dalyvavo Lietuvos čempionatuose, laimėjo aukštas vietas. Labiausiai pasižymėjo kaip vandensvydininkas. Būdamas dar moksleiviu, pateko į Vilniaus vandensvydžio rinktinę. Atstovavo „Delfino“ klubą, tapo Lietuvos vandensvydžio čempionu, daugkartiniu prizininku. Į vartus R. Batūra mesdavo ir dešine, ir kaire ranka, rungtyniavo vidurio puolėjo pozicijoje. Pakviestas į Lietuvos rinktinę, dalyvavo įvairiuose vandensvydžio turnyruose, 1956 ir 1959 metų SSRS tautų spartakiadose Maskvoje, kur žaidė visas rungtynes.

Minėdamas savo 80-metį, R. Batūra 2017 metais susitiko su savo kraštiečiais Jurbarke. Paskaitą jis skyrė Piliakalnių metams, kalbėjo apie ištisus šimtmečius trukusias kovas su Lietuvos priešais – kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, rusėnais, mongolų-totorių ordomis, turkais, vokiečiais. Diskutavo apie tragišką Karaliaučiaus krašto likimą, baltų gentis, pilietiškumą ir pagarbą savo šaliai...

Atgal