In memoriam
04 02. Prisimenant Juozą Čerkesą-Besparnį
Liudvika Knizikevičienė
Sukako 130 metų, kai gimė Juozas Čerkesas-Besparnis – vienas iš sovietiniais metais primirštų XX a. pirmos pusės Panevėžio krašto šviesuolių. Jis buvo poetas, publicistas, nepriklausomos Lietuvos pirmojo 1918 m. įkurto Panevėžio apskrities parapijų komiteto vicepirmininkas, 1919 – 1920 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, advokatas.
Juozas Čerkesas gimė 1884 m. kovo 7 d.(dabartiniame kalendoriuje 19 d.) Panevėžio apskrities Karsakiškio valsčiaus Bernotų kaimo ūkininko šeimoje. Tėvai – Viktorija ir Juozapas Čerkesai be Juozo augino dar tris dukteris – Rozaliją (vėliau Bučienė), Mortą (vėliau Janonienė-Skodžienė) ir Domicelę (vėliau Kulbienė) bei sūnų Rapolą. Giminaitė Konstancija Čerkesienė Bernotų kaime buvo siuvėja ir kaimo daraktorė, 1891 – 1905 m. mokiusi vaikus, daugiausia berniukus, savo namuose. Mokslas trukdavo 2 - 3 žiemas - nuo Kalėdų iki Velykų. Po šių pirmųjų mokslų Juozukas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (dabartinėje Juozo Balčikonio gimnazijoje), bet, būdamas neturtingų tėvų vaikas, negalėjo jos baigti, tačiau jau galėjo dirbti raštininku. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą J. Čerkesas dirbo raštininko padėjėju Žagarės valsčiuje, raštininku - Piniavos, Vabalninko valsčiuose. 1906 m. tarnavo caro kariuomenėje Mandžiūrijoje.
Juozas Čerkesas-Besparnis
1904 m. atgavus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Panevėžyje laisviau reiškėsi pirmieji lietuvių literatūros kūrėjai: Juozas Stanikūnas - Žemės Dulkė, Matas Grigonis, o greta jų - ir Juozas Čerkesas - Besparnis. Jau nuo 1902 m. J. Čerkesas pradėjo spausdinti lietuviškuose laikraščiuose korespondencijas, publicistinius straipsnius, eilėraščius, feljetonus, dalyvavo platinant lietuvišką spaudą, palaikė ryšius su knygnešiais. Jo publicistinius straipsnius, pasirašytus Juozo iš M., Juozo iš Margių, Margių Juozo slapyvardžiais, spausdino 1905 m. Peterburge ėjęs savaitraštis „Lietuvių laikraštis“. Už vieną korespondenciją apie rusų valdžios daromas neteisybes buvo atleistas iš Žagarės valsčiaus raštininko padėjėjo pareigų.
1906 – 1912 m. , pasirašydamas J. Besparnio slapyvardžiu, aktyviai bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, “Lietuvos ūkininke“, katalikiškuose leidiniuose: „Vienybė“ ir „Šaltinis“, liberalioje „Aušrinėje“ ir kt.
1910 m. Panevėžio knygyno savininkas Juozas Masiulis išleido J. Besparnio eilėraščių rinkinį „Birbynė“, o 1911 m. – eilėraščių rinkinį „Vamzdys“. „Aš rašysiu dėl Tėvynės, vargus, kančias jos atminęs, gailėdams savųjų...“ – apie save rašė poetas. Jo eilėse apdainuotas Lietuvos ir gimtojo krašto gamtos grožis. Jaučiama ir meilė Tėvynei, pasididžiavimas didvyriais, praeityje gynusiais Lietuvos laisvę, rūpestis dėl jos ateities. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kada“ jis rašė :
Rodos, gana abejonių ! Nors kartą sukruskim
Prie mokslo ir darbo, stokim už Tėvynę.
Miegoję per amžius, nors šiandien pabuskim
Ir ruoškime tautai geresnę gadynę !
1911 m. poetas vedė Jadvygą Choleckaitę, 1912 m. gegužės 4 d. Ukmergėje jiems gimė sūnus Henrikas. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje. 1918 m. spalio mėn. sugrįžo į besikuriančią nepriklausomą Lietuvą ir aktyviai įsijungė į patriotinę veiklą. 1918 m. lapkričio 28 d. suorganizavo Panevėžio apskrities parapijų komitetą ir jam vadovavo - buvo išrinktas vicepirmininku. Už tai 1919 m. bolševikai jį kalino kalėjime. 1919 m. balandžio 4 d. J. Čerkesas išėjo savanoriu į kariuomenę ginti Lietuvos nepriklausomybės ir tarnavo iki 1920 m. balandžio 20 d. Vėliau dirbo įvairiose valdžios įstaigose Panevėžyje. 1919 – 1920 m. bendradarbiavo “Lietuvoje”, nuo 1923 m. - „Lietuvos žiniose”. Rašė feljetonus su rubrika “Iš nykštuko užrašų” ir išspausdino apie šimtą feljetonų aktualiausiais šalies gyvenimo klausimais. 1934 m. rašytojo Kazio Inčiūros paprašytas, J. Čerkesas parašė šmaikštų feljetoną „Oną Rymaitę prisiminus“. A. Vengrys šį feljetoną laikė bene geriausiu jo prozos kūriniu.
1920 m. prie Panevėžio, dabartiniame Skaistakalnio parke, iš grafo Ericho Kaizerlingo poetas nusipirko 9 ha žemės sklypą ir 1926 m. pasistatė modernų, būdingą to meto architektūrai raudonų plytų dvarelio tipo namą (dabar Ukmergės g. 59 a Panevėžyje). Būdamas labai darbštus, jis greitai čia užveisė didelį sodą ir mėgo jame dirbti, gaudavo ir pajamų. Pasodino daug gražių medžių ir savo mylimą sodybą Žagienės upelio vingyje pavadino Pragiedruliais. Ten rašė prisiminimus iš praeities laikų. Tokioje romantiškoje Čerkesų sodyboje, kurią puošė iki mūsų dienų išlikusios medžių alėjos, įspūdinga meniška skulptūra, moderni terasa, mielai lankydavosi tarpukario laikotarpio Panevėžio literatai, teisininkai, pedagogai ir kiti šviesuoliai. Susirinkus draugams, poetas skaitydavo savo ir kitų kūrėjų eiles. Ypač mėgo Michailą Lermontovą. Jo žmona Jadvyga, išsilavinusi moteris ir pati rašiusi eiles, jaukioje aplinkoje prie židinio skambindavo fortepijonu. Smagiai čia buvo švenčiamos Juozinės , o 1944 m. pavasarį gausus draugų būrys paminėjo J. Čerkeso šešiasdešimtmetįį. Žinoma, kad pas J. Čerkesą lankydavosi ir Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Antanas Vienuolis – Žukauskas, su kuriuo poetas artimai bendravo, dažnai nuvažiuodavo pas jį į Anykščius. Ką J. Čerkesas gyvenime pasiekė, tai tik per savo didelį darbštumą ir atkaklumą. Jis buvo apsiskaitęs, puikiai mokėjo lenkų, rusų kalbas. Domėjosi rusų rašytojų kūryba. Turtingoje jo namų bibliotekoje buvo sukaupta daug vertingų literatūros, teisės , dailės veikalų. J. Čerkesas turėjo licenziją ir vertėsi privačia gynėjo praktika Panevėžio apygardos teisme. Buvo gabus advokatas, laimėdavo ir dideles sudėtingas bylas. Jį gerbė draugai ir klientai, kaip teisingą, linksmo būdo žmogų.
J. Čerkesas buvo aktyvus miesto kultūrinėje veikloje, uoliai skleidė lietuvybę. 1906 – 1932 m. mieste veikė Panevėžio dramos, muzikos ir dainos draugija „Aidas”. Ji dar caro laikais pastatė lietuvių kalba ne vieną spektaklį, surengė nemažai lietuviškų dainų koncertų. Aktyviai „Aido“ veikloje dalyvavo ir J. Čerkesas. 1907 m. jis buvo išrinktas šios draugijos sekretoriumi, be to, greta Mato Grigonio, Unės Babickaitės ir kitų, pasižymėjo kaip geras aktorius.
Iki 1944 m. sovietų okupacijos J. Besparnis ir toliau bendradarbiavo spaudoje: „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos Aide“, „Mūsų krašte“, „Panevėžio balse“, „Išlaisvintame panevėžietyje“ ir kt.
Liūdnai susiklostė Juozo ir Jadvygos Čerkesų vaikų likimas . 1925 m., būdamas penkerių metų amžiaus, mirė Algirdas (atrodo sirgęs difteritu). 1935 m. tragiškai žuvo studentas skautas Henrikas, sutrenkęs galvą čiuožykloje Alytuje, kur mokė vaikus čiuožti. Henrikas buvo baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, Kauno karo mokyklą (1932 m. ). Tapęs karininku adjutantu išėjo į atsargą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto technikos fakultetą. Poetas J. Čerkesas amžino poilsio vietą savo šeimai pasirinko senosiose Panevėžio kapinėse ant aukšto Nevėžio kranto, iš kur matyti jo mylima sodyba . Palaidojęs antrąjį sūnų, labai išgyveno ir dar daugiau laiko skyrė savo Pragiedruliams puoselėti.
Sovietmečiu netekęs žemės ir darbo poetas sunkiai vertėsi. Nujausdamas liūdną Pragiedrulių likimą atvykusiems jo aplankyti giminėms, draugams dovanodavo knygas ir kitus daiktus. Žinios apie namo nacionalizavimą neišlaikė Juozo Čerkeso - Besparnio širdis ir jis staiga mirė 1949 m. spalio 16 d. savo namuose Pragiedruliuose. Greitai nacionalizuotame name apgyvendintos rusų kariškių šeimos. Buvusiai sodybos šeimininkei liko vienas mažas kambarėlis. Varginama ligų ir nepriteklių, Jadvyga Čerkesienė pragyveno dar dešimt metų ir mirė 1959 m. spalio 25 d. Namo gyventojai keitėsi ir keitėsi, nebeliko namuose buvusių gražių baldų ir daiktų. Gelbėdamas nuo suniokojimo sodybą puošusią Laiminančio Kristaus skulptūrą, kaimynas Kazimieras Počėta, grįžęs iš tremties Sibire, išvežė ją iš Panevėžio ir paslėpė pas gimines Kupiškio rajone. Skulptūra buvo pastatyta Kupiškio rajone Liaukminiškių kaime prie Unės Babickaitės muziejaus. Nors gyvenimas susiklostė liūdnai, vis dėlto Juozas Čerkesas - Besparnis nebuvo užmirštas. Jis minimas enciklopedijose, rašytojo Aleksandro Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“.
Savo krašto rašytojo, savanorio ir visuomenės veikėjo nelinkę užmiršti ir panevėžiečiai. Prieš dešimt metų 120-ąsias J. Čerkeso - Besparnio gimimo metines Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ sukviesti į J. Balčikonio gimnaziją paminėjo gausus būrys miesto ir rajono inteligentų. Pranešimą apie rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią perskaitė Karsakiškio pagrindinės mokyklos mokytoja kraštotyrininkė Elena Klingienė. Prisiminimais apie J. Čerkesą ir jo šeimą pasidalijo giminaitės: medikė Jūratė Adašiūnaitė - Zanevičienė, pedagogė Lendrūna Kulbytė - Pocienė. Prisiminimus papildė su Čerkesais draugavusių ir Pragiedruliuose besilankiusių šeimų atstovai: inžinierius Donatas Būtėnas, žemės ūkio mokslų daktarė Valdonė Baliūnaitė - Mikoliūnienė, inžinierė Regina Gražina Gervytė - Skokauskienė. Taip pat apie rašytojo kūrybą ir visuomeninę veiklą kalbėjo mokytojas Vytautas Baliūnas, gydytojas Rymantas Grėbliūnas, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja Zita Kukuraitienė. Poeto eiles skaitė J. Miltinio teatro aktorius Petras Kežys. J. Čerkesui - Besparniui savo sukurtą eilėraštį perskaitė ir poetė Elvyra Pažemeckaitė. Renginyje dainavo Dembavos bendruomenės namų folkloro ansamblis , vadovaujamas Janinos Drevinskienės. Visų išsakytas mintis apibendrino Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ pirmininkė Birutė Lapinskienė -: reikia nedelsiant stengtis atgaivinti įžymaus mūsų kraštiečio atminimą. Žodžius lydėjo darbai. Paprašius Miesto savivaldybės, Juozo Čerkeso - Besparnio amžino poilsio vieta pažymėta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinių schemoje kaip lankytina vieta. Kapavietėje nugriuvusi informacinė atminimo lenta pakeista nauja iš juodo granito. Panevėžio rajono savivaldybei parėmus, 2006 m. pavasarį poeto gimtadienis buvo paminėtas Bernotų kaime prie jo gimtojo namo atidengiant ąžuolinę atminimo lentą Didžiulį susirūpinimą kelia paskutiniu metu visai apleista dabartinėje Skaistakalnio parko teritorijoj esanti Čerkesų sodyba Pragiedruliai. Namas negyvenamas nyksta, nors priklauso paveldui kaip turintis architektūrinę, istorinę ir kultūrinę vertę, savivaldybės konservuojamas, kol atsiras lėšų. Tikimės, kad Miesto savivaldybės rūpesčiu Juozo Čerkeso - Besparnio gražieji Pragiedruliai prisikels ir netolimoje ateityje bus dar vienas šviesos ir kultūros židinys visuomenės reikmėms Panevėžyje.
Atgal
