VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

10.18. Europoje kainos krenta: kodėl niekas tuo nesidžiaugia

 „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus

 

Pastaruosius kelis mėnesius euro zona susiduria su retu ir pavojingu reiškiniu – kainų mažėjimu. Kainų mažėjimui įtakos iš dalies turi laikini veiksniai, pavyzdžiui, PVM sumažinimas Vokietijoje, tačiau bet kokiu atveju bendra mažėjančios infliacijos tendencija yra akivaizdi. Kodėl defliacija neramina ir kaip tai gali atsiliepti Lietuvos ekonomikai? 

Europos centrinis bankas (ECB), taikydamas pinigų politikos priemones, siekia, kad metinė infliacija laikytųsi šalia 2 proc. ribos. Nors įprastai gyventojai kainų didėjimą laiko vien tik blogu dalyku, tačiau infliacija yra lyg slėgio matuoklis ekonomikos katile. 

Per aukšta infliacija signalizuoja apie ekonomikos perkaitimą, o per maža infliacija dažniausiai rodo krentantį ekonomikos augimą, galimai didėjantį nedarbą ir atlyginimų stagnaciją. Tad bandydamas pakelti infliacijos lygį, ECB nesiekia, kad gyventojų pinigai nuvertėtų. Infliacijos palaikymas skatina ekonomiką, kad ji veiktų kuo arčiau savo potencialo, o žmonės turėtų darbo. 

Kokie infliacijos reguliavimo svertai?

Finansų rinkų lūkesčiai auga ir tai kelia spaudimą ECB savo turimais instrumentais reaguoti į didėjančią defliacijos riziką. Tačiau bėda ta, kad gerų priemonių, kuriomis galėtų greitai paveikti ekonomiką ir infliaciją, ECB šiuo metu neturi. 

Palūkanų normų mažinimas būtų pernelyg kontraversiška priemonė − mažas palūkanų nukirpimas neturėtų jokio poveikio, o didelis neigiamai paveiktų santaupų turinčius gyventojus, ateities pensininkus bei kai kuriais atvejais net slopintų kreditavimą. Tad apie šį pasirinkimą, tikėtina, net nesvarstoma. 

Kitas pasirinkimas − ECB galėtų dar labiau pagerinti lengvatinių ilgesnio laikotarpio paskolų (TLTRO) bankams sąlygas, tai yra, pratęsti terminus, siūlyti dar geresnes palūkanas. Šio metodo pranašumas tas, kad būtų galima numažinti rinkos palūkanų normas, nepakenkiant bankų pelningumui ir negadinant jų kapitalo rodiklių. Bet vėlgi, abejojama, ar tai būtų paveiku, nes transmisija tarp palūkanų normų ir poveikio ekonomikai trunka bent vienerius metus. 

Galima būtų dar labiau plėsti kiekybinį ekonomikos skatinimą – vertybinių popierių pirkimą. Nors tai rinkoms, matyt, patiktų, tačiau infliacijai poveikio vėlgi beveik nebūtų. Dėl finansinės sistemos sąrangos centrinio banko sukuriamiems naujiems rezervams pasiekti realią ekonomiką yra beveik neįmanoma, todėl infliacija ir yra stebima tik turto kainose. Kiekybinio skatinimo našumo koeficientas, stimuliuojant realią ekonomiką, yra labai menkas, nebent jį lydi stambus valstybės išlaidų didėjimas.  

Kitąmet – naujo pobūdžio skatinimas 

„Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad kitais metais infliacija euro zonoje dar išliks labai žema. Nors ilgesniame laikotarpyje kainų augimą gali išjudinti prekybos įtampų ir deglobalizacijos veiksniai, tačiau visgi euro zonoje infliacija reikšmingai nepakils tol, kol darbo rinka bus prislėgta. 

Šiemet valstybės išleido daug pinigų ekonomikos skatinimui – nors tos lėšos visų pirma buvo skirtos kompensuoti prarastas pajamas, didelė jų dalis nukeliavo į santaupas. Tačiau kitais metais prasidės visiškai kito pobūdžio skatinimas – investicijos. 

Valstybės naujais pinigais pirks prekes ir paslaugas ir taip sieks didinti visuminę paklausą. Toks skatinimas turi didesnio potencialo kurti naujas darbo vietas ir stimuliuoti ekonomiką, tačiau jį lydi ir politinės rizikos. 

Tad ECB yra atsidūręs labai nepavydėtinoje situacijoje − nieko nedaryti negali, nes iššauks rinkų pyktį, tačiau daryti bet ką nelabai yra prasmės. Nors už infliacijos lygį yra atsakingas ECB, bet šiandien ją pakelti realiai gali tik šalių vyriausybės. 
Čia ir glūdi pagrindinis skirtumas, lyginant su praėjusiuoju dešimtmečiu. Kiekybinis skatinimas, nepaisant visų hiperinfliacijos baimių, praktiškai neturėjo poveikio kainoms, nes jį lydėjo valstybių taupymo periodas. Šiandien matome, kad senos fiskalinės drausmės dogmos eižėja, ir valstybės yra pasirengusios investuoti į ateitį. 

Bet kokiu atveju ECB palūkanų nekels dar ilgą laiką. Pandemijos prislėgta euro zonos ekonomika, ir ypatingai jos pietūs, atsigaus negreitai. ECB nekartos 2012 metų klaidų, kai, išsigandus infliacijos, palūkanos buvo pradėtos didinti per anksti. 

Šįkart bus siekiama įsitikinti, kad ekonomika tvariai grįžta į augimo kelią. Labai tikėtina, kad ekonomikoms gali būti bus leista net ir šiek „perkaisti“ tam, kad Europos ūkis atgautų pandemijos praradimus.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Lietuvos infliacija, nors dėl kainų konvergencijos vidutiniškai ir aukštesnė nei Europoje, tačiau ji yra labai susijusi. Prislėgtos kainos Europoje artimiausiu metu slopins kainų augimą ir Lietuvoje. 

Gali būti, kad kelerių metų bėgyje, Lietuvos ūkiui atsigaunant sparčiau, infliacija Lietuvoje įgaus pagreitį, kai tuo metu Europoje vis dar reikės ekonominio skatinimo. Jei pernelyg greitai auganti infliacija ateityje taptų problema, geriausias įrankis Lietuvos ekonomikos vėsinimui būtų biudžeto išlaidų mažinimas. 
 

 

Atgal