VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

06.12. Regioninė atskirtis toliau didėja − ar krizė padės ją sumažinti?

Greta Ilekytė

„Swedbank“ ekonomistė

Šalies sostinėje Vilniuje gyvenantys žmonės vidutiniškai uždirba maždaug ketvirtadaliu daugiau nei tie, kurie nusprendė gyventi, pavyzdžiui, Tauragėje arba Marijampolėje. Utenos apskrityje, kurią nuo sostinės skiria mažiau nei 100 kilometrų, nedarbo lygis yra didžiausias visoje Lietuvoje. Jau daugiau nei dešimtmetį analizuojamas regioninės atskirties klausimas tapo viena iš sudėtingiausių užduočių ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių politikams.

 

Greta Ilekytė

Ir nors Lietuva yra maža valstybė, tarp regionų egzistuoja nemaži skirtumai, kurie bėgant laikui dar labiau gilėja. Visgi šalia įsisenėjusių regioninių problemų dabartinė krizė atneša ir visą puokštę galimybių jas spręsti. Klausimas, ar sugebėsime jomis pasinaudoti.

Regionuose padėtis be išeities?

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, pasitelkusi ir Europos Sąjungos paramą, regionų infrastruktūrai gerinti išleido milijonus eurų. Regionuose matome ir renovuotus pastatus, ir naujomis trinkelėmis išklotus šaligatvius, ir puikias viešąsias erdves. Kaip bebūtų, atskirtis tarp trijų pirmaujančių Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos regionų ir likusios Lietuvos toliau didėja. Šiose trijose apskrityse yra sukuriama maždaug trys ketvirtadaliai šalies bendro vidaus produkto. 

Sostinėje gyventojai uždirba maždaug 10 proc. daugiau nei likusi Lietuva

Analizuojant pajamų nelygybės parametrus, labiausiai išsiskiria sostinė. Čia gyventojai uždirba maždaug 10 proc. daugiau nei likusi Lietuva, ir tas skirtumas sudaro beveik 100 eurų „į rankas“. Tačiau žvelgiant į atskirus regionus, o ypač mažesnius miestelius, pajamų praraja tik didėja. 

Pavyzdžiui, Tauragės gyventojai gali tikėtis daugiau nei 200 eurų mažesnio atlyginimo nuo to, ką gautų šalies sostinėje. Maždaug toks pat skirtumas egzistuoja ir Marijampolėje bei Utenoje gyvenantiems šalies gyventojams. 

Tiesa, šie skirtumai nėra tokie dideli, vertinant skirtingų miestų gyventojų perkamąją galią − būsto bei daugelio profesinių paslaugų kainos Vilniuje yra kur kas didesnės nei mažesniuose miesteliuose. Visgi atskirtis kiekvienais metais tolygiai auga, o tai yra glaudžiai susiję ir su išaugusia skurdo rizika, kuri Utenos ir Marijampolės regionuose yra didžiausia visoje Lietuvoje.

Užburto rato dilema 

Jeigu regionų vystymuisi yra skiriamos milijoninės lėšos ir apie tai kalbama daugiau nei dešimtmetį, kyla natūralus klausimas, kodėl situacija nesikeičia. Čia svarbu pasakyti, kad regionų problema nėra tik mūsų šalies iššūkis. Ji opi daugelyje pasaulio šalių, ir ją išspręsti yra pakankamai sudėtinga. 

Ekonomistas Paul Krugman yra pasakęs, kad produktyvumas nėra viskas, bet ilguoju laikotarpiu tai yra beveik viskas. Trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose gyventojų produktyvumas yra bene dvigubai didesnis nei likusiuose regionuose. Tai parodo, kad didžioji dalis aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų yra koncentruoti didžiuosiuose miestuose arba šalia jų.

Pirmiausia, taip yra todėl, nes mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažesniuose regionuose apsunkina investicijų pritraukimą. Vien Vilniaus apskritis sulaukė daugiau nei 70 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų šalyje, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys drauge pritraukė daugiau nei 90 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu Tauragės apskritis negavo nė pusės procento užsienio investicijų.

Taip pat svarbu tai, kad investicijų ir darbo vietų trūkumas neskatina atlyginimų augimo, o miestas negali pritraukti jaunų ir ką tik išsilavinimą įgijusių specialistų. Esant jų trūkumui, sunku tikėtis sulaukti tiek vidaus, tiek užsienio investicijų, kadangi įmonėms reikia kvalifikuotų specialistų. 

Čia ir įsisuka užburtas ratas. Regionai nesugeba prisitaikyti ir atrasti naujų augimo šaltinių naujame globaliame ir vis labiau automatizuojamame pasaulyje, tad atskirtis kasmet tik didėja.

Skurdūs regionai yra skurdūs ne dėl to, kad ten yra daug skurdžiai gyvenančių žmonių, bet dėl to, kad mažesnė dalis gyventojų uždirba aukštas pajamas.

Kokių galimybių suteikia ši krizė?

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau dabartinė krizė yra pakankamai unikali galimybė daugeliui regionų. Didėjant skepticizmui globalizacijos klausimu ir siekiant kiek įmanoma supaprastinti tiekimo grandines, daugiau įmonių Europoje norės perkelti gamybą arčiau savęs.

Lietuva, kurioje atlyginimai vis dar atsilieka nuo Vakarų Europos vidurkio, gali atsidurti investuotojų akiratyje. Visgi, tam reikalingas ir aiškesnis valstybės vaidmuo, kuriuo būtų užtikrintos palankesnės sąlygos šioms investicijoms ateiti. 

Negana to, pasikeitusi darbo specifika, kai didelė dalis aukštas pajamas gaunančių miesto darbuotojų dirba nuotoliniu būdu, suteikia galimybes dirbti bet kurioje interneto ryšį turinčioje vietoje. Tad, tikėtina, kad šie darbuotojai didesnę laiko dalį praleis ne miestuose, kaip įprasta, bet nuo jų triukšmo atsiribojusiose sodybose ar mažesniuose miesteliuose. 

Galiausiai, į turizmą orientuotiems regionams neužtenka vien gražių gatvių ir parkų, tačiau reikia ir viešbučių bei maitinimo įstaigų bei kitos infrastruktūros, reikalingos didinti turistų srautus į mažesnius miestelius ne tik vasaros sezono metu. Taip būtų išspręsta priklausomybė nuo sezoniškumo, o vietos gyventojai galėtų užsitikrinti stabilias pajamas ištisus metus.

Dvi kryptys regionams 

Regionų atskirties problema yra gili ir vieno lengvo sprendimo jai nėra. Visgi šis metas suteikia pakankamai netikėtą šansą regionams, kurie gali pasinaudoti viena iš šių galimybių – pritraukti investicijas į pramonę arba vystyti turizmo ir rekreacijos infrastuktūrą, kurios mažuose miesteliuose vis dar trūksta.

Kuriant miesto identitetą ir siekiant pritraukti investicijų, nereikia tikėtis paramos tik iš centrinės šalies valdžios ar Europos Sąjungos – čia itin svarbūs tampa ir savivaldybių tarybų bei administracijų vaidmuo bei vietos verslo ir bendruomenių entuziazmas ir iniciatyva. 

 

Atgal