EKONOMIKA
10 07. Įmokos į Sodrą augina ekonomiką, o valstybės subsidijos – ne!
Dainius A. Butautas
Ekonomikos analitikas
Šių metų Seimo rudens sesijos dienotvarkėje- ir Sodros biudžeto reformos matmenys. Ekonomikai patiriant nuosmukį, o Vyriausybei nesugebant rasti užimtumą skatinančių efektyvių priemonių, įplaukos į Sodros biudžetą vis dar nepakankamos palyginti su išlaidomis. Suprantama, pasaulinės ekonominės recesijos metu nėra paprasta susikoncentruoti į efektyvesnį biudžeto lėšų panaudojimą. Tiesą sakant, tai paskatintų ir Pasitikėjimo atstatymą, kurio taip trūksta žmogui, kad šis ryžtųsi išleisti daugiau pinigų, o verslininkui padėtų ryžtis naujoms investicijoms ir daugiau darbuotojų priimti į darbą. Nors 2011 metų gaunamas įmonių pelnas tai ir leidžia padaryti. Ta Premjero A. Kubiliaus garsi ir anuomet gana dažnai kartojama 2008 metų frazė, kad į Lietuvą “atėjo krizė”- vis dar neapleido Lietuvos verslo ir žmonių. Lyg ir taip nebūtų aišku, kad pasaulio ekonomikos struktūros susidūrė su rimtu iššūkiu vykdyti visuomenėms savo įsipareigojimus - gaminti prekes, investuoti ir kurti darbo vietas. Žinoma, atsižvelgiant į pakitusius keinsistinį polinkį pirkti, ribinį kapitalo produktą ir palūkanų normą. Tiesa, valstybinės investicijos 2011 m. antrąjį ketvirtį jau viršijo 2006 m. lygį. Bet turim tai, ką turim, o pensijas, motinystės ir tėvystės išmokas, nedarbo pašalpas, nedarbingumo pažymėjimus apmokėti reikia.
Tiesą sakant, Seimas bandė spręsti problemą, teikdamas Įstatymą, kuriuo didinamos įmokos į Sodrą vos vienu ar dviem procentiniais punktais. Prezidentė šį Įstatymą vetavo. Gal ir gerai, kol kas nežinau, bet toks sprendimas man atrodo niekuo nepamatuotas ir neparemtas jokiais moksliniais argumentais. Bent tokių neteko girdėti be „mokesčių nedidinsime“. O tai kaip gyvensime? Dabartinių pajamų valstybei neužtenka vykdyti savo ir taip minimalius įsipareigojimus šalies žmonėms ir verslui. Didinsime valstybės skolą - jas turės apmokėti mūsų pačių, o ne svetimi vaikai, be to, sulauksime Graikijos ar gal net Japonijos likimo. Tad toks Prezidentės D. Grybauskaitės į jokius logiškus ir sveikus argumentus netelpantis ne-sprendimas Sodrą stumia į gana sunkią situaciją. Žinoma, Vyriausybei galima duoti pliusą, kad, nepaisant sunkmečio, sugeba laiku išmokėti pensijas, gal dar tėvystės/ motinystės pašalpas, bet bedarbiams jau ir neužtenka. Todėl ir emigracija didėja.
Žinoma, skaitytojas gali visiškai teisingai pasakyti - kritikuoti lengva. Tiesą sakant, net nekritikuoju, o tik dėstau faktus. Suprantama, didėtų užimtumas, daugelis problemų savaime išsispręstų. Bet užimtumas nedidėja tiek, kiek reikia. Kaip ir atlyginimas. Iš savo proliberalios varpinės žiūrėdama Vyriausybė irgi kažką daro, pavyzdžiui, leido darbuotojus išnuomoti, lyg šie būtų kažkoks daiktas. Matyt toje nuomoje atsispindi ir sumenkusios socialinės garantijos. Bet ir tai užimtumo problemos nesprendžia. Kaip ir nepajudanti iš vietos namų renovacija (pasirodo, Edinburge tokius senus blokinius namus tiesiog išsprogdina). Padidėjus gyventojų įsipareigojimų rizikos daliai žmonės tiesiog nebenori skolintis. Tiesą sakant, ši situacija pakankamai vaizdžiai atspindi visuomenės ir Vyriausybės santykį. Kai ši nenori suprasti paprastų žmonių poreikių ir nenori jų išgirsti, ši atsako tuo pačiu. Dėl ko nukenčia visi.
Kad nebūtų visai tuščias rašinys, pasiremsiu autentiškais tyrimais. Atlikus 1998 - 2010 metų BVP pajamų metodu augimo ekonometrinę analizę, aiškėja, kad ekonomikos augimui didžiausią reikšmę turi eiliškumo tvarka: 1) likutinis perteklius ir mišriosios pajamos; 2) gamybos ir importo mokesčiai ir 3) pagrindinio kapitalo vartojimas ( nusidėvėjimas). Algos ir atlyginimai (4), kaip ir socialiniai darbdavio (5) įnašai, taip pat turi teigiamos tiesioginės reikšmės ekonomikos augimui. Gal ne tokios didelės, kaip pirmi trys dydžiai, bet visgi. Kita vertus, tyrimas, matyt, neapima netiesioginės darbo užmokesčio ir socialinių išmokų reikšmės. Nes, natūralu, jeigu žmonės nepirks, tai verslas apskritai negamins prekių ir neteiks paslaugų. Šis ekonometrinis modelis šioje sistemoje aptiko ir vieną parazitą, kaip prof. A.V.Rutkauskas pasakytų, tai valstybės subsidijos. Ir šios nėra jau tokios mažos ir visai nekaltos. Iki 2004 metų siekusios iki 0,5 mlrd. litų per metus, 2004 m., pasikoregavus Vyriausybei, šios iš karto šoktelėjo net iki beveik 900 mln. litų, o 2007 metais pasiekė net 1,5 mlrd. litų su viršum. Ir šis skaičius išsilaiko iki pat šių dienų. Ir net krizės metais valstybės subsidijos verslui siekė 2009 ir 2010 m. atitinkamai - beveik po 1,6 mlrd. litų.
Viena vertus, galima tik pagirti tokią Vyriausybę, kuri net ir nuosmukio metu sugeba rasti galimybių subsidijuoti verslą. Bėda ta, kad toks verslas gali įgyti nekonkurencinį pranašumą prieš kitas šios ūkio šakos įmones. Ir, antra, kaip tyrimas patvirtina, kad šios valstybės subsidijos silpnina ekonomiką ir netgi neigiamai įtakoja jos augimą. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes neigiama valstybės subsidijų reikšmė ekonomikai Lietuvoje pasireiškia visais tirtais periodais 1998 - 2010, 1998 - 2008 ir 2000 - 2010 metais.
Jei gerai prisimename, tai Baltijos tigru mums kiek anksčiau leido būti ir kur kas kuklesnės valstybės subsidijos, kurios tirtu periodu sudaro net 12 milijardų litų. Vadinasi, radom ir Sodros biudžeto ir papildomo ekonomikos augimo problemos sprendimo šiokį tokį, nors gal ir ne auksinį, raktelį. Kita vertus, net jeigu ir paliktume 0,5 mlrd. litų valstybės subsidijų normą, nors tokioje korupcinėje terpėje, manyčiau, ir tokios neturėtų būti toleruojamos, vis tiek turėtume beveik 6 mlrd. litų papildomų pajamų. O pagerėjus sąžiningos konkurencijos būklei, matyt, netgi ir daugiau darbo vietų būtų sukurta.
Kitas Sodros biudžeto rezervas - valdymo išlaidos, kurios siekia 3 proc. BVP (Eurostat). Palyginimui Estijoje - 1,8, o broliukų ir sesučių Latvijoje - tik 0,3 proc. Tuo tarpu Šveicarijoje, Ispanijoje, Airijoje, Italijoje ir netgi toje pačioje Graikijoje Socialinių fondų valdymo išlaidos (kompensacija darbuotojams) neviršija 0,2 proc. (nuo BVP).
Taip pat man asmeniškai didelių neaiškumų sudaro Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidos. Manyčiau, kad būtinus ligos nedarbingumo lapelius galėtų apmokėti būtent šis Sveikatos fondas. Tam turėtų užtekti lėšų. Tuomet daugiau bedarbių galėtų gauti pašalpas ir tai galėtų pasitarnauti kaip papildomas akstinas likti Lietuvoje. O gal Vyriausybei būtent to ir nereikia, kad žmonės neliktų savo Tėvynėje, nes tuomet didėtų Sodros išlaidos, bent jau nuosmukio metu, ir politikams tektų nuolat sukti protą, iš kur čia gavus papildomų lėšų socialinėms reikmėms? Antra, vaistų kainos, negaudamos nuolatinės piniginės injekcijos kompensuojamų vaistų pavidalu, savaime turėtų sumažėti, atsižvelgiant į rinkos paklausos - pasiūlos dėsnius. Kadangi dažnai Lietuvoje veikia tik vaistų gamintojų atstovybės, tai dėlto biudžetas neturėtų labai jau nukentėti, nes jos didžiąją dalį savo mokesčių, matyt, moka ne Lietuvoje. Trečia, taip pat nėra visiškai aiškios ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidos Sveikatos programoms (200 mln. litų) bei Asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti (apie 3 mlrd. litų). O ir 50 milijonų fondo valdymui skirtų išlaidų galima sutaupyti fondo administravimą perdavus Sodrai.
Objektyvumo dėlei reiktų pridurti, kad Sodros įmokos yra bene efektyviausios visoje mūsų mokesčių sistemoje. Nesurinkamas iki maksimumo gal koks vienas kitas procentėlis. Ne taip, kaip su kitais mokesčiais. Tai rodo ir įmonių socialinį jautrumą šių mokesčių ir visų mūsų tėvų ir senelių atžvilgiu.
Pabaigai norėtųsi prisiminti vieną Senekos auksinę taisyklę, mėgstamą ir finansų pasaulyje: nenorėk kitam to, ko pats sau nelinkėtum. O visiems mums linkiu orios, laimingos ir džiugios senatvės. Kuri, remiantis kuriais ne kuriais dėsniais, ateis visiems.
Atgal
.jpg)
(1).png)
