VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

03.18. Bankų monopolijoms pinigų apyvartos greitis neparankus

 Soc.m.dr., doc. M. Rastenytė

Nepriklausoma ekspertė

Kiekvienos sistemos raidos priežastys turi vidinę ir išorinę kilmę. Prie išorinių galima priskirti žmogaus poveikį gamtai. Tačiau vyksta ir nuo žmogaus nepriklausomas poveikis iš kosmoso ir žemės gelmių, kurio Žmogus suvaldyti dar nemoka. Prie destabilizuojančių vidaus veiksnių priskiriame žmogaus veiklas, nustatančias taisykles ir dėsnius jo veiklai, šeimai, bendruomenei, tautai ir valstybei.

Svarbiausios jų: pinigų, valdžios ir informacijos sferos.Labiausiai bet kurią sistemą išderina nedidelio žmonių būrio rankose sutelkti pinigai, sukoncentruota valdžia ir informacija. Valstybės raidai užtikrinti būtina:

1.Mažinti atstatomą (miškai) ir neatstatomą (naudingosios iškasenos) išteklių vartojimą.

2.Didinti nacionalinių kultūrų, žinių, mokslo tiriamųjų darbų, mokymo formų ir metodologijų, mokslo ir mokymo įstaigų gamybos ir buities formų bei metodų įvairovę.

3.Didinti maitinamųjų grandžių kiekį,  organizuoti be atliekų ar mažai atliekų duodančią gamybą ir buitį, prisitaikyti prie natūralių gamtos maitinimo ciklų ir jų neardyti. Dėl destabilizacijos reiškinių gamyboje ir buityje žmonių santykiai būna nestabilūs.

Analizuodami bet kurią valstybę, kaip sistemą pastebėtina, kad daugiausiai ūkio nepastovumą skatina palūkanos.

Pinigai

Trečiasis pasaulinis karas vyksta ekonominėmis priemonėmis, kovos būdai yra bankinis procentas, didelės kainos ir nelygios mainų sąlygos. Todėl didžiausia dalis valstybės destabilizuojančių veiksnių sutelkta finansų sistemoje. Kodėl pinigai tampa destabilizatoriumi, jeigu mainų priemonė esant darbo pasidalijimui yra pinigai? Pinigai tampa stabdžiu, kai jie kaupiami rankose tų, kurie jų į cirkuliaciją negrąžina, nepatenka į rankas tiems, kuriems jų reikia. Tiek, kiek nepatenka vartotojams, tuo pačiu mažiau nuperkama prekių ir paslaugų, tiek pat mažiau gaunama pajamų ir turima apyvartinių lėšų. Tai turi neigiamos reikšmės, atsiliepiančios tautos genofondui, jos moksliniam ir kultūriniam potencialui.

Kas yra procentai-palūkanos?  Tai vertės dalis, paimta iš gamintojų sukūrusių pridėtinę vertę, ir pasidalijusių su pardavėjais, padėjusiais realizuoti jų prekę. Kokį vaidmenį atliko pinigų savininkas, suteikęs paskolą gamybininkui ar prekybininkui? Jis pinigais padėjo išreikšti prekės vertę. Tad mokestis už šią paslaugą turi būti minimalus,  o didžioji dalis komisinių turi patekti į valstybės iždą, nes pinigai yra valstybės turtas ir negali būti paverstas preke tiesiogine prasme, kadangi jiems suteikta specifinės funkcijos – vertės mato ir visuotinio ekvivalento. Tad ar gali būti privačių bankų ir kokie jie turi būti? Ar gali valstybė imdama paskolas iš privačių bankų, vykdyti biudžeto lėšų pervedimą į privačių asmenų sąskaitas? Ar ši tvarka, nustatyta valstybės, nėra didžiausias sistemos destabilizatorius? Tą  patyrė socialinio draudimo sistema, mokėdama procentus draudiminėmis lėšomis privačių bankų savininkams. Ar ne geriau būtų šiuos procentus mokėti pensijų ir socialinių pašalpų gavėjams, sutikusiems šias išmokas gauti vėliau, nei nustatyta? Esmė tame, kad koks būtų procentas, jis didėja, tai yra vis didesnę dalį sukurtos pridedamosios vertės paima iš gamintojo. Jei 1 proc. metinių palūkanų padvigubėja per 70 metų, 3 proc.- kapitalas padvigubėja per 24 metus ir 6 proc. kapitalas padvigubėja per 12 metų. Be to, mes mokame bankinius procentus ne tik tada, kai imame paskolą, bet ir tada, kai perkame prekę, kuriai pagaminti buvo imama paskola žaliavai pirkti ar įrangai įsigyti. O tai palengvina gamintojo dalią, nes jis moka mažesnius pelno mokesčius.

Kaip rodo paskaičiavimai, kiekvienas žmogus, pirkdamas prekes arba paslaugas, 2/3 kainos perduoda kreditoriui ekonomiškai stipriose šalyse, jau nekalbant apie mūsų šalies gamintojų įsiskolinimus. Kad destabilizuojamas visuomenės poreikių tenkinimas rodo ir tai, kad dalis procentinių pinigų mokesčiuose už vandenį sudaro 38 proc. šildymo sistemos - 72 proc. Iš viso procentiniai pinigai žmonių vartojimo reikmenų kainose sudaro apie 50 procentų. Pakeitus šią turtuolių turtinimo sistemą, kiekvienas iš žmonių taptų dvigubai turtingesnis.

Darytina išvada, kad bankai tarnaujantys bendriems visuomenės poreikiams tenkinti, turi priklausyti valstybei. O privatūs bankai turi mokėti valstybei mokesčius, priklausančius nuo palūkanų dydžio. Jie turi būti rinką aptarnaujantys subjektai.

Pirmas etapas. Kai Nepriklausomoje Lietuvoje gerokai sumažėjo visų gamintojų apyvartinės lėšos ir gyventojų piniginės atsargos, kad nebūtų sustabdyta gamyba, įmonių vadovai pradėjo imti paskolas ir pirkti įrangą už kreditines lėšas. Tokiomis sąlygomis bankai didino palūkanas iki 70-90 proc., o tuo tarpu darbo užmokesčio dalis gamybos kainoje mažėjo nuo 20-30 proc iki 7-9 proc. Taip labai greitai vyko perpumpavimas piniginių lėšų iš įmonių ir gyventojų sąskaitų į bankus. Sumažėjo darbo užmokesčio procentas prekės kainoje. Automatiškai 2-3 karto ir tuo pačiu sumažino gyventojų perkamąją galią. Kartu buvo gauta 2-3 karto mažiau apyvartinių lėšų. Tai sukėlė tokius pat gamybos mažėjimo, nedarbo didėjimo ir žmonių perkamosios galios kritimo tempus.

Antras etapas - privatizavimas. Gyventojų nuskurdinimas vyko, kai iš jų buvo pusvelčiui supirkinėjami investiciniai čekiai, kaupiami pavienių supirkinėtojų rankose. Valstybei lieka turtas, turintis nuolatinę vidaus rinką,  kaip naftos produktai, telekomas, kuro sistema. Vakarų šalių kompanijos supirkinėjo 1,5-2 kartus žemesnėmis kainomis, o kartais veltui, dar su valstybės priemoka (pvz. „AB Mažeikių nafta„) strateginius objektus. Anksčiau ar vėliau pagrindinių ir pelningiausių objektų kontroliniai paketai atsidūrė ne Lietuvos, o užsienio kompanijų rankose.

Trečias etapas - žemės privatizavimas. Konstitucija buvo priimta referendumu. Svarbiausias klausimas, žemės nuosavybės keitimas, buvo įteisintas. Žemei parduoti pasirinktas toks laikas, kai dalis  žmonių neturėjo darbo ir pinigų. Pradėjus išpirkinėt pusvelčiui pajus iš gyventojų arba tiesiogiai žemę, už paimtus iš bankų kreditus, vis daugiau kreditinių pinigų pradėjo kauptis prekių kainose, gaminamų žemės ūkyje. Pradėjo plaukti žemės ūkio produkcija iš užsienio šalių, kurias pirkdami apmokame už darbą kitos šalies piliečiams ir ne visada aukštos, sveikatingumui naudingos kokybės. Tam, kad galėtų sugriauti šalies žemės ūkį, naudojamas gerai užmaskuotas dempingas,  parama teikiama prekėmis, kurias perdirbti į atliekas savo šalyje brangiai kainuotų. Lietuva tapo sendaikčių sąvartynu. Taip griaunama Lietuvos pramonė, silpninama jos gynybinė galia. Infliacijos tempus  lemia dalis kreditinių procentų, kurie sudaro BVP dalį. Infliacija priklauso ne tik nuo bankinio procento kainoje, bet ir nuo žaliavų šaltinių bei jų atstatymo. Tai rodo, kad procentiniai pinigai yra ekonominis pagrindas valstybių pasiskirstymo į turtingas ir atsiliekančias. Procentiniai pinigai yra gyventojų diferenciacijos pagal pajamas šalies viduje sąlyga. Procentiniai pinigai padeda pinigams įgyti greitą visuotinio ekvivalento funkciją, atskirų žmonių grupių turtinimo funkciją. Procentiniai pinigai padeda siauram žmonių ratui sutelkti savo rankose visuomenines funkcijas, kurias gali turėti tik valstybė, vienaip ar kitaip leisti visuomenės nariams tenkinti jų poreikius ir už šį leidimą imti iš jų didelius pinigus. Tokiu būdu kartu praranda tikrąją prasmė valdžios institucijos. Kad procentiniai pinigai nebūtų tokie, valstybė turėtų privačius bankus apmokestinti tokio dydžio mokesčiais, kad pastarieji, vykdydami gamybos ir prekybos aptarnavimo funkcijas, pagrindinę dalį pelno perduotų valstybės reikmėms, visuomenės poreikių tenkinimui. Banko procento  apmokestinimas turėtų priklausyti nuo bankinio procento dydžio.

Finansų organizavimo pokyčiai, lemiantys sistemos pastovumą

Finansus stabilizuojantys veiksniai yra nuorodos į procentinių pinigų panaudojimo paskirtį valstybės nustatyta tvarka:

1.Mokesčių mokėjimas vykdomas atskirai nuo mokesčių už apyvartą;

2.Dėl mažaprocentinių pinigų naudojimo aktyviai plėtojama kultūra, mokslas, švietimas;

3.Bet kokių reikalų tvarkymas šalyje vertinamas ne tik atsižvelgiant į dabartines sąlygas, bet numatant perspektyvas.

Pinigai yra valstybės monopolizuoti, todėl be jos niekas negali jų tvarkyti, leisti, reglamentuoti jų dydžių ir santykių, todėl, kaip juos panaudoti, taip pat sprendžia valstybė. Kiekvienas jos turėtojas, įsigydamas nuosavybę, gali būti valstybiškai orientuotas, kiek jis turėtų skirti savo turto kultūrai, mokslui, švietimo objektams ir infrastruktūrai plėtoti bei tapti jos bendrasavininku. Šių idėjų pranašumas tas, kad didėja pinigų apyvartos greitis, bet Bankų monopolijoms tai neparanku. Todėl jos pirmosios liks prie finansus destabilizuojančių faktorių. Pinigų stabilumui užtikrinti labai svarbu atsiskaitymai ne grynaisiais pinigais. Tai padidina apskaitos patikimumą, vykdomą ne tik panaudotų pinigų, bet ir atliktų veiksmų kontrolę. Šis finansų stabilizavimo būdas padeda perpumpuoti turtuolių pinigus į mažiau pasiturinčių rankas ir skirti juos vartoti.

Atgal