VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

03.02. Moksliniai ekonominės politikos pagrindai (Valdžia, informacija, pinigai)

Soc.m.dr., doc. M. Rastenyė

Nepriklausoma ekspertė

JT organizacijos „ Aplinkos ir plėtros„ konferencijoje Generalinis sekretorius 1992 m. pasakė, kad žmonija eis arba progresuojančio vystymosi keliu, arba artės prie katastrofinių reiškinių, priklausomai, kaip bus einama prie nuolatinės pažangos ir plėtros, užtikrinant, kad būtų suderintai sprendžiamos socialinės, ekonominės ir aplinkos išsaugojimo, pagrindinių dabartinės kartos poreikių tenkinimo problemos ir, kad tokias galimybes turėtų ateinančios kartos.

Svarbiausios spręstinos problemos:

1. Žmogaus teisė sveikai ir kūrybiškai gyventi;

2. Gamtosauga-sudedamoji jų raidos dalis;

3. Mažinamas gyvenimo lygių skirtumas įvairiose pasaulio šalyse;

Mažinamas gyvenimo lygių skirtumas tarp atskirų visuomenės grupių vienos šalies viduje;

Konferencijos medžiagoje nurodyta, jog skirtumas tarp ekonominių lygių ne mažėja, o per tam tikrą ekonominį laikotarpį didėja. Ką daryti, kad būtų garantuotas tolygus visuomenės vystymasis Reikėtų panaikinti arba sumažinti trukdymus nuolatinei ir tolygiai gamybos bei vartojimo plėtrai.

Nuolatinės raidos strategija

Nuolatinės raidos strategija grindžiama tokiomis nuostatomis: saikingas vartojimas, rūšių įvairovė, maitinimo grandžių nepertraukiamumas, kai vienas sistemos elementas yra kito sistemos elemento maitintojas.

Sutinkamai su pirmąja nuostata sistema bus tuo gyvybingesnė, kuo mažiau išteklių ( materialinių, finansinių arba darbinių) ji sunaudos iš vidaus ir išorės sistemų. Kuo mažiau įsivežame iš kitur materialinių išteklių, produkcijos, darbo jėgos, vadinamųjų konsultantų, patarėjų taip pat pinigų, tai yra skolinamės, tuo mūsų valstybė gyvybingesnė. Gyvybingumą didina, jeigu išvežame į užsienio rinkas Lietuvoje pagamintą produkciją: žemės ūkio produktus arba šių produktų perdirbtus gaminius. Tai leidžia didinti ūkio šakų gamybą. Reikia rinktis tokias valstybes partneres, kuriose turėtume ilgalaikes, nuolatines rinkas. Pagal šią nuostatą reikia taupiai ir racionaliai naudoti visus išteklius. Šalies gyvybingumą mažina finansinė priklausomybė nuo kitų valstybių, pasaulio bankų organizacijų, nuo energijos ir kitų žaliavų tiekėjų, laisva valia atsisakant gamybos pas save, neieškant alternatyvių energijos šaltinių pas save.

Pagal antrąją nuostatą, kuri veikia pirmąją kiekvienos sistemos grandies įvairovė. Galima teigti, kad įvairių tautybių Lietuvos piliečiai ne vienodai registruoja santuoką, gimimo ar mirties atvejus, savaip organizuoja buitį, poilsį, reiškia džiaugsmą, išgąstį, neviltį, linksminasi, mąsto, stato namus, išpažįsta Dievą. Tačiau tai sudaro valstybės nacionalinį savitumą. Tokia įvairi sistema leidžia valstybei likti gyvybinga ir stipria.

Trečia nuostata, susijusi su ankstesnėmis, pasireiškia tuo, kad elementai yra sistemos sudedamosios dalys, kad tarp jų yra glaudūs ryšiai. Kai vieno elemento funkcionavimo produktai ar atliekos tampa kitų sistemos elementų maitinimo šaltiniu, tai stiprina sistemą. Jeigu viena įmonė monopolininkė susieta su kita tiekėja monopolininke, vienos iš jų veiklai sutrikus, sutriks ir kitos nuo jos priklausančios įmonės veikla.

Dažnai kartojasi buvusios klaidos, kurios užtikrindavo sistemos ne stabilumą. Sistema būna stabili, jai turi daugiau maitinamųjų grandžių. Šių grandžių neturi būti daug. Stabiliausia sistema yra iš dviejų grandžių. Pavyzdžiui, augalai yra gyvulių mitybos produktas, pastarųjų produktai maitina dirvos bakterijas, o jos savo ruožtu maitina augalus.

Išvada. Sistemos pokyčiai reiškiasi vartojimo mažinimu, augančių rūšių skaičiumi ir naujomis, viena kitą maitinančiomis grandimis, neardant senųjų.

Ekonominė Lietuvos politika numatė tikslus, kurių turi siekti mūsų valstybė. Labai svarbu, kokia valdžia turi siekti. Reikia turėti sukūrus tokią sistemą, kuri įgyvendintų šias nuostatas, kad būtų mažinamas išteklių naudojimas, didinamas idėjų, išradimų, nuomonių, sprendimų, požiūrių spektras, įvertinimai, kiek konkreti veikla įsijungia į veikiančias maitinimo sistemas ir kuria naujas, neardydama senųjų. Vertindami valdžios institucijų veiksmus pagal maitinamųjų grandžių suderinamumą, pastebimas senų maitinimo grandžių ardymas, nesukūrus alternatyvų. Ryškiausias pavyzdys žemės ūkio padėtis- darbo ir gamybos organizavimas bei nuosavybės į žemę atkūrimas. Be evoliucinės sistemos raidos formos, kai sistema keičiama vidaus jėgų, manytume, kad revoliucinė forma ateina iš išorės. Lietuvos pokyčius suvokiant, kaip revoliucinius pokyčius, matytume, kad pažeistos visos trys minėtos nuostatos ir gerokai padidėjo energetikos sąnaudos. Keičiant seną tvarką gimė naujų idėjų, pasiūlymų, programų, tačiau jų įvairovė, priklausomai nuo pertvarkos tempų, buvo negausi. Pagaliau, vykstant revoliucinėms pertvarkoms, pradėjo trūkinėti maitinamosios grandys, o naujų rasti ne visada pavykdavo. Kuo didesnę šių grandžių dalį apėmė pokyčiai, tuo sistema tapo lengviau pažeidžiama ir nestabili. Tam, kad sistema mažiau nukentėtų dėl permainų, būtina išlaikyti sistemos pastovumo nuostatas, greitinti pokyčių spartą ir juos vesti pamažu, planingai, ne chaotiškai, kaip buvo daroma pereinamuoju laikotarpiu. Tai paskatino ūkio griūtį, o ne stiprybės kaupimą.

Silpniausia permainų grandis-socialinė sfera. Gyventojams sumažėjo socialinė parama. Sumažėjo gyventojų užimtumas, pajamos, atsirado skirtingų gyventojų grupių diferencijavimasis, daug žmonių nuskurdo, pablogėjo sveikatingumas, vaikų priežiūros, švietimo, kultūros ir meno, buities ir būsto tvarkymas ir įsigijimas. Sutriko atgalinis veiksmas- socialinės sferos į ekonominę, kas turėjo būti neišvengiama posistemių tarpusavio sąveikos sąlyga.

Sistema nuolat plėtojasi tik tada, kai evoliucinės permainos pradedamos nuo pokyčių posistemėse, paliekant nesugriautus jos pagrindus. Visuomenės raidos eigą galima palyginti su branduolinio reaktoriaus paleidimu. Paleidžiant reaktorių pamažu didinamas jo galingumas, iš anksto smulkiai apskaičiuota veiksmų eiga ir pokyčiai. Proceso ne reguliojant gali įvykti avarija, kuri ardytų visą sistemą. Tikslingiausia buvo taikyti pirminiame etape valstybės reguliavimą ekonomikai nuostatas makroekonominiu lygiu, garantuoti politinės ir ekonominės valdžios vienybę bei valdžios ir visuomenės narių bendradarbiavimą. Jeigu būtų valstybiniai fondai perduoti visuomenės nariams 10-15 metų, nereikalaujant užstato, o gaunamos užsienio paskolos su valstybės garantija skiriamos smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Taip valstybės kapitalą būtų privatizavę gyventojai.

Būtų buvęs sukurtas objektyvus valstybės ir piliečių, gyvenančių ir dirbančių jai priklausančioje prigimtinėje   teritorijoje, bendradarbiavimo ir jų teisių ir pareigų pagrindas. Tai rodo, kad svarbu racionaliai panaudoti reguliavimo svertus. Kiekvienos sistemos raidos pavyzdžiu gali būti bet kurio gamtos organizmo evoliucionavimas. Ankstyvoje augimo stadijoje, pvz., žmogus auga gana greitai, paskui lėčiau, o po 21 metų augimas sustoja. Prasideda branda. Šiame sistemos evoliucionavimo procese būtina šalinti ir sistemą apsaugoti nuo ją išderinančių veiksnių. Jungtinių Tautų Rio de Ženeiro konferencijoje  Aplinkos ir plėtros klausimu 1992 m.birželio 3-14 dienomis buvo suformuluoti pasaulinės visuomeninės sistemos destabilizatoriai, lemiantys nestabilumą:

1. Milžiniškos išlaidos gynybai;

2. Nesaikingas gamtos išteklių naudojimas;

3. Ekstensyvi gamybos plėtotė;

4. Gyventojų pasiskirstymas ir diferencijavimasis pagal pajamas;

5. Pasaulio valstybių pasiskirstymas pagal pragyvenimo lygį;

6. Ekspotencionalus gyventojų prieaugis;

7. Globalūs klimato pokyčiai;

8. Genotipų ir rūšių išsaugojimas;

Šios problemos įgalina ieškoti pirmapradžių priežasčių.

 

SISTEMOS RAIDOS PASLĖPTOS NEPASTOVUMO PRIEŽASTYS

 

Kiekvienos sistemos raidos priežastys turi vidinę ir išorinę kilmę. Prie išorinių galima priskirti žmogaus poveikį gamtai. Tačiau vyksta ir nuo žmogaus nepriklausomas poveikis iš kosmoso ir žemės gelmių, kurio Žmogus suvaldyti dar nemoka. Prie destabilizuojančių vidaus veiksnių priskiriame žmogaus veiklas, nustatančias taisykles ir dėsnius jo veiklai, šeimai, bendruomenei, tautai ir valstybei. Svarbiausios jų: pinigų, valdžios ir informacijos sferos. Labiausiai bet kurią sistemą išderina nedidelio žmonių būrio rankose sutelkti pinigai, sukoncentruota valdžia ir informacija.

Iš pateiktų teiginių matosi, kad valstybės raidai užtikrinti būtina:

1.Mažinti atstatomą (miškai) ir neatstatomą (naudingosios iškasenos) išteklių vartojimą.

2.Didinti nacionalinių kultūrų, žinių, mokslo tiriamųjų darbų, mokymo formų ir metodologijų, mokslo ir mokymo įstaigų gamybos ir buities formų bei metodų įvairovę.

3.Didinti maitinamųjų grandžių kiekį,  organizuoti be atliekų ar mažai atliekų duodančią gamybą ir buitį, prisitaikyti prie natūralių gamtos maitinimo ciklų ir jų neardyti. Dėl destabilizacijos reiškinių gamyboje ir buityje žmonių santykiai būna nestabilūs.

Analizuodami bet kurią valstybę, kaip sistemą pastebėtina, kad palūkanos skatina ūkio nepastovumą. Palūkanų normos rizikos valdymo procesas gali būti išskaidytas į tris etapus:

1)palūkanų normos rizikos įvertinimo metodo pasirinkimas; 2)palūkanų normos prognozavimas;

3)palūkanų normos rizikos valdymo sprendimų priėmimas. Svarbiausiu iš šių trijų etapų laikytinas tinkamo palūkanų normos rizikos įvertinimo metodo pasirinkimas priklausomai nuo banko keliamų tikslų.

4.Plačiausiai paplitę palūkanų normos rizikos vertinimo metodai yra GAP (Palūkanoms jautrūs aktyvai-Palūkanoms jautrūs pasyvai= skirtumas) analizės, trukmės skaičiavimai ir trukmės GAP analizė bei modeliavimas.

5.Palūkanų normos rizikos valdymo sprendimai gali būti priimami vadovaujantis viena iš dviejų rizikos valdymo strategijų – palūkanų normos rizikos minimizavimo bei pelno maksimizavimo, ribojant palūkanų normos riziką. Šiuolaikiniam bankui pirmosios strategijos taikymas, apimantis visišką rizikos vengimą, sumažintų konkurencingumą žemiau priimtino lygio.

Antrosios strategijos taikymas apima jautrių palūkanoms aktyvų bei pasyvų struktūros bei terminų derinimą bei palūkanų normos rizikos apsidraudimo priemonių naudojimą, iš kurių svarbiausios yra ateities sandoriai, palūkanų normų išankstiniai, pasirinkimo bei apsikeitimo sandoriai. Taip pat 59 naudojamos naujos išvestinės finansinės priemonės, iš kurių lanksčiausiomis yra palūkanų normos “grindų“, “lubų“ bei “intervalų“ sandoriai.

6.Išskirtoms problemoms spręsti komerciniams bankams, esant prognozuojamam palūkanų normos kilimui, siūlytinos dvejopos priemonės:

Jautrių palūkanoms banko aktyvų bei pasyvų valdymas – paskolų apimties apribojimai, indėlių apimties didinimas, siekiant sumažinti komercinių bankų riziką, esant teigiamam GAP; investicijos į trumpalaikį turtą, įsipareigojimų, indėlių apimties mažinimas, kuomet bankas turi neigiamą GAP ir nori išvengti nuostolių.

Išvestinių finansinių priemonių naudojimas – bankai, turintys teigiamą GAP apsidraudimui nuo nepalankių palūkanų normos pokyčių turėtų naudoti apsikeitimo sandorius, fiksuodami palūkanų normas pasyvuose bei “grindų“ sandorius. Bankui, turinčiam neigiamą GAP rekomenduotina naudoti apsikeitimo, ateities bei “lubų“ sandorius, kompensuosiančius nuostolius dėl palūkanų normos kilimo.

7.Bankas siekdamas išlaikyti priimtiną palūkanų normos rizikos lygį turėtų nepasikliauti vieno įvertinimo metodo rezultatais, o patikrinti gautus rezultatus iš anksto pasirinktu kitu, pirmąjį metodą papildančiu metodu bei remiantis analizės gautais rezultatais priimti valdymo sprendimus.

Sprendimų priėmimui bankas turėtų kompleksiškai naudoti aktyvų/pasyvų valdymo bei išvestines finansines priemones, nes:

Išvestinės finansinės priemonės suteikia galimybę dalį patiriamos rizikos perduoti kitai šaliai ir pasirinktu laikotarpiu stabilizuoja banko poziciją palūkanų normos atžvilgiu (priemonė trumpam laikotarpiui);

Aktyvų/pasyvų valdymo priemonės keičia banko balanso struktūrą priklausomai nuo palūkanų normos prognozės bei padeda bankui užimti tinkamą poziciją palūkanų normos atžvilgiu.

 

INFORMACIJA

 

Labai svarbi žmogaus gyvenime yra informavimo sistema ir informavimo priemonės. Todėl labai svarbu valdžią turintiems asmenims valdyti ir informacija.

Informacijos valdymas (duomenų valdymo sistema) – tai kompleksinis sprendimas, kurio priemonėmis efektyviai ir saugiai valdoma šalies arba organizacijos informacija.

Informacijos valdymas (rinkimas, laikymas, saugojimas ir paskirstymas) vykdomas, remiantis šalies arba organizacijos strategijos gairėmis, vidinėmis tvarkomis, veiklos specifika, suteikiant prieigą tik prie aktualios, su organizacijoje vykdomais procesais susijusių dokumentų ar duomenų sistemos. Informacija (inventorius, kokybės įrašai ir ne atitiktys, darbo laiko apskaita ir taip toliau valdoma pasitelkus keletą sudėtinių IT sprendimų: dokumentų valdymą, bendradarbiavimą, žiniatinklio turinio valdymą (portalą), internetą, įrašų valdymą, veiklos procesų valdymą.

Tikslas: pagrįsti viešojo valdymo evoliucijos XX–XXI a. sandūroje analizės metodologines konstrukcijas, išskirti evoliucionavimo priežastis, apibūdinti katalizatorius ir aptarti kaitos procesų valdymo teorinio modeliavimo galimybes.

 

PINIGAI

 

Trečiasis pasaulinis karas vyksta ekonominėmis priemonėmis, kovos būdai yra lupikiškasis bankinis procentas, didelės kainos ir nelygios mainų sąlygos. Didžiausia dalis valstybės destabilizuojančių veiksnių sutelkta finansų sistemoje. Valstybių pasiskirstymas pagal žmonių pragyvenimo lygį į turtingus ir neturtingus yra nulemtas jų finansinės priklausomybės. Įsiskolinimas valstybių bankų monopolijoms nuo 1970 metų padidėjo dešimtimis kartų. Užsienio skolos- viena iš pagrindinių silpnos valstybių ekonomikos plėtros priežasčių. Vidutinis gyventojų pasiskirstymas pagal pajamas taip padidėjo, kad turi tendenciją ir toliau daugumos gyventojų sąskaita mažuma didinti savo turtus. Nacionalinių kultūrų naikinimas „pirkliavimo“ ir „individualizmo„ viruso platinimas, organizuoto nusikalstamumo augimas yra bankinio procento išdavos.

Kodėl pinigai tampa destabilizatoriumi, jeigu mainų priemonė esant darbo pasidalijimui yra pinigai. Pinigai tampa stabdžiu, kai jie kaupiami rankose tų, kurie jų į cirkuliaciją negrąžina, nepatenka į rankas tiems, kuriems jų reikia. Tiek, kiek nepatenka vartotojams, tuo pačiu mažiau nuperkama prekių ir paslaugų, tiek pat mažiau gaunama pajamų ir turima apyvartinių lėšų. Tai turi neigiamos reikšmės, atsiliepiančios tautos genofondui, jos moksliniam ir kultūriniam potencialui.

Kas yra procentai-palūkanos, tai vertės dalis paimta iš gamintojų sukūrusių pridėtinę vertę, ir pasidalijusių su pardavėjais, padėjusiais realizuoti jų prekę. Kokį vaidmenį atliko pinigų savininkas, suteikęs paskolą gamybininkui ar prekybininkui? Jis pinigais padėjo išreikšti prekės vertę. Tad mokestis už šią paslaugą turi būti minimalus,  o didžioji dalis komisinių turi patekti į valstybės iždą, nes pinigai yra valstybės turtas ir negali būti paverstas preke tiesiogine prasme, kadangi jiems suteikta specifinė funkcija-vertės mato. Tad ar gali būti privačių bankų ir kokie jie turi būti? Ar gali valstybė imdama paskolas iš privačių bankų, vykdyti biudžeto lėšų pervedimą į privačių asmenų sąskaitas? Ar ši tvarka, nustatyta valstybės nėra didžiausias sistemos destabilizatorius? Tą dabar patyrė socialinio draudimo sistema, mokėdama procentus draudiminėmis lėšomis privačių bankų savininkams. Ar ne geriau būtų šiuos procentus mokėti pensijų ir socialinių pašalpų gavėjams, sutikusiems šias išmokas gauti vėliau, nei nustatyta. Procentiniai pinigai neatlieka funkcijos, kuriai jie yra skiriami. Esmė tame, kad koks būtų procentas, jis didėja, tai yra vis didesnę dalį sukurtos pridedamosios vertės paima iš gamintojo. Jei 1 proc. metinių palūkanų padvigubėja per 70 metų, 3 proc.- kapitalas padvigubėja per 24 metus ir 6 proc. kapitalas padvigubėja per 12 metų. Be to mes mokame bankinius procentus ne tik tada, kai imame paskolą, bet ir tada, kai perkame prekę, kuriai pagaminti buvo imama paskola žaliavai pirkti, ar įrangai įsigyti. O tai palengvina gamintojo dalią, nes jis moka mažesnius pelno mokesčius.

Kaip rodo paskaičiavimai, kiekvienas žmogus, pirkdamas prekes arba paslaugas, 2/3 kainos perduoda kreditoriui ekonomiškai stipriose šalyse,jau nekalbant apie mūsų šalies gamintojų įsiskolinimus.

Kad destabilizuojamas visuomenės poreikių tenkinimas rodo ir tai, kad dalis procentinių pinigų mokesčiuose už vandenį - 38 proc. šildymo sistemos-72 proc. Iš viso procentiniai pinigai žmonių vartojimo reikmenų kainose sudaro apie 50 procentų. Pakeitus šią turtuolių turtinimo sistemą, kiekvienas iš žmonių taptų dvigubai turtingesnis.

Darytina išvada, kad bankai tarnaujantis bendriems visuomenės poreikiams tenkinti, turi priklausyti valstybei. O privatūs bankai turi mokėti valstybei mokesčius, priklausančius nuo palūkanų dydžio. Jie turi būti rinką aptarnaujantys subjektai.

Pirmas etapas.

Nepriklausomybė Lietuvoje prasidėjo šoko terapija. Gerokai sumažėjo visų gamintojų apyvartinės lėšos ir gyventojų piniginės atsargos. Kad nebūtų sustabdyta gamyba, įmonių vadovai pradėjo imti paskolas ir pirkti įrangą už kreditines lėšas. Tokiomis sąlygomis bankai didino palūkanas iki 70-90 proc., o tuo tarpu darbo užmokesčio dalis gamybos kainoje mažėjo nuo 20-30 proc iki 7-9 proc. Taip labai greitai vyko perpumpavimas piniginių lėšų iš įmonių ir gyventojų sąskaitų į bankus. Sumažėjo darbo užmokesčio procentas prekės kainoje. Automatiškai 2-3 karto ir tuo pačiu sumažino gyventojų perkamąją galią. Kartu buvo gauta 2-3 karto mažiau apyvartinių lėšų. Tai sukėlė tokius pat gamybos mažėjimo, nedarbo didėjimo ir žmonių perkamosios galios kritimo tempus.

Antras etapas-privaatizavimas.

Gyventojų nuskurdinimas vyko, kai iš jų buvo pusvelčiui supirkinėjami investiciniai čekiai, kaupiami pavienių supirkinėtojų rankose. Valstybei lieka turtas, turintis nuolatinę vidaus rinką,  kaip naftos produktai, telekomas, kuro sistema. Vakarų šalių kompanijos supirkinėjo 1,5-2 kartus žemesnėmis kainomis, o kartais veltui, dar su valstybės priemoka (pvz.,„AB Mažeikių nafta„) strateginius objektus. Anksčiau ar vėliau pagrindinių ir pelningiausių objektų kontroliniai paketai atsidūrė ne Lietuvos, o užsienio kompanijų rankose.

Trečias etapas- žemės privatizavimas.

Konstitucija buvo priimta referendumu. Svarbiausias klausimas žemės nuosavybės keitimas buvo įteisintas. Žemei parduoti pasirinktas toks laikas, kai dalis  žmonių neturėjo darbo ir pinigų. Pradėjus išpirkinėt pusvelčiui pajus iš gyventojų, už paimtus iš bankų kreditus, vis daugiau kreditinių pinigų pradėjo kauptis prekių kainose, gaminamų žemės ūkyje. Pradėjo plaukti žemės ūkio produkcija iš užsienio šalių, kurias pirkdami apmokame už darbą kitos šalies piliečiams ir ne visada aukštos, sveikatingumui naudingos kokybės. Tam, kad galėtų sugriauti šalie žemės ūkį, naudojamas gerai užmaskuotas dempingas,  parama teikiama prekėmis, kurias perdirbti į atliekas savo šalyje brangiai kainuotų. Lietuva tapo sendaikčių savartynu. Taip griaunama Lietuvos pramonė, silpninama jos gynybinė galia. Infliacijos tempus  lemia dalis kreditinių procentų, kurie sudaro BVP dalį. Infliacija priklauso ne tik nuo bankinio procento kainoje, bet ir nuo žaliavų šaltinių bei jų atstatymo. Tai rodo, kad procentiniai pinigai yra ekonominis pagrindas valstybių pasiskirstymo į turtingas ir atsiliekančias. Procentiniai pinigai yra gyventojų diferencijacijos pagal pajamas šalies viduje. Procentiniai pinigai padeda pinigams įgyti greitą visuotinio ekvivalento funkciją, atskirų žmonių grupių turtinimo funkciją. Procentiniai pinigai padeda siauram žmonių ratui sutelkti savo rankose visuomenines funkcijas, kurias gali turėti tik valstybė, vienaip ar kitaip leisti visuomenės nariams   tenkinti jų poreikius ir už šį leidimą imti iš jų didelius pinigus. Tokiu būdu kartu praranda tikrąją prasmė Parlamentai ir Vyriausybės. Kad procentiniai pinigai nebūtų tokie, valstybė turėtų privačius bankus apmokestinti tokio dydžio mokesčiais, kad  pastarieji, vykdydami gamybos ir prekybos aptarnavimo funkcijas, pagrindinę dalį pelno perduotų valstybės reikmėms, visuomenės poreikių tenkinimui. Banko procento  apmokestinimas turėtų priklausyti nuo bankinio procento dydžio.

 

VALDŽIA

 

Kitas sistemos vidaus nepastovumo elementas-valdžia. Išanalizavę parlamentinių valstybių sistemas pastebėsime, kad valdžiai formuoti reikalingi pinigai. Valdžios atstovai yra „pinigų maišų“ atstovai, o ne rinkėjų. Politinės institucijos atstovauja ne gyventojams, rinkėjams, o  turtuolių interesams. Esant tokiom valdymo formom, ekonominės sistemos yra nepastovios, nesprendžiamos žmonių gerovės problemos, ekologinės, socialinės, kultūrinės ir kitos žmogui svarbios egzistencijos. Lietuvai reikėtų rasti ypatingą valdymo formą, kuri vienytų įstaigą ir korporaciją, o valdymo sferoje būtų einama iš nelaisvų gamintojų asocijacijų į laisvų gamintojų asocijacijas.

Tokia valdymo junginių valdžios piramidė turėtų formuotis iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią ir kartu atstovautų bei gintų visuomenės daugumos dirbančių piliečių interesus, greitai reaguotų į rinkėjų nuomonės pokyčius, kiekvienas parlamentaras galėtų būti atšauktas ir išrinktas kitas.

 

INFORMACIJA

 

Vienas iš svarbių visuomenės gyvenimo reiškinių-teisinga informacija. Informacijos teisingumo laipsnis tampa sistemą destabilizuojančiu elementu.

Kadangi informacijos gavėjai skirtingi, tai ji suprantama ne vienodai ir subjektyviai. Informacijos teikėjai turi savo tikslą, todėl informacija nutolsta nuo savo pirmapradės prasmės, kas leidžia daryti dvi išvadas:

1.Perduodama informacija keičiasi.

2.Kiekvienas žmogus turi savo :“muitinę“ informacijai, jis ginasi nuo melagingų žinių.

Žiniasklaidos priemonių turėtojai gali manipuliuoti informacija ir nuolat teisinti pinigų priemonių turėtojų interesus. Tai akivaizdžiai pastebima TV ir radijo laidose, Informacinių sistemų kanaluose.  Informacijos, kaip ir pinigų, koncentravimasis vienose rankose, trukdo valstybės stabilumui. Įvairiapusės informacijos vartotojas gauna vis mažiau. Nesireiškia ir trečiasis pastovumo principas, tai yra uždaro tipo sistemos veikimas, nes informacija klasifikuojama atrankiniu būdu, o ne pateikiama tiesiogiai. Yra du informacijos lygiai: tikrasis, kuris plinta tiesioginiais kanalais tarp informacijos vartotojų, ir žiniasklaidos priemonių skleidžiama informacija.

 

GAMYBA

 

Gamyba ir darbas yra ne tik materialinės žmonių gerovės pagrindas, bet ir jo santykio su gamta išraiška. Gamyboje vartojami atkuriamieji ir neatkuriamieji gamtos ištekliai. Gamindamas bet kurį produktą, gamintojas turi padengti žalos atlyginimo išlaidas įmonės darbuotojams, nukenčiantiems nuo gamybos poveikio. Valstybė turėtų nustatyti sąlygines kainas produkcijai, gaminamai ne iš atkuriamųjų išteklių ir iš išlaidų moksliniams tiriamiesiems darbams, kad būtų įdiegtos technologijos, pakeičiančios  pastaruosius išteklius atkuriamaisiais. Kodėl tokiems procesams reguliuoti nėra veikiančių įstatymų. Dėl to, kad įmonių savininkams, tai nenaudinga ir jie stengiasi paveikti įstatymų leidėjus. Čia ir prasideda korupcija ir organizuotas nusikalstamumas.Jeigu įmonių turtas priklausytų valstybei, politinė valdžia, kuri yra turtuolių rankose, priimtų tokius įstatymus, kurie būtų naudingi pastariesiems. Nebus galima garantuoti pastovios sistemos raidos, nes valstybė galės priimti įstatymus, įtvirtinančius stabilumą tik tada, kai gamybos priemonės priklausys valstybei, konkrečiam asmeniui ar vieniems ir kitiems kartu, o valdymo organai bus suformuoti ne iš „ pinigų maišų„- savininkų, o iš daugumos šalies gyventojų atstovų.

Įmonių darbuotojai turi labai mažos įtakos valdininkijai užkardant nuostatą, kad valdžia daugiau mato ir žino, todėl pastarieji turi galimybę šluoti pinigus į savo kišenes, pasireiškia barbariškas grobstymas žmonių turto į savo  kišenes arba pusvelčiui parduoda saviesiems-užsienėčiams.

Ką daryti, kad gamyba nedestabilizuotų šalies gyvenimo? Reikėtų, kad įmonės mokėtų gaminio ekologinį mokestį, kurį sudarytų nuostolių padengimas, dėl žalos, padarytos dirbantiesiems ir netoli nuo įmonės gyvenantiems žmonėms, resursų atkūrimo ir sąlygiškai neatkuriamų resursų kaštams padengti.

Mokestis į pensijų fondus nustatomas proporcingas darbo užmokesčio fondui, pensininkų skaičiui nuo viso dirbančiųjų skaičiaus ir santykio su anksčiau gautu darbo užmokesčiu. Norint didinti pensijų fondą ateities kartų, būtina turėti  didesnį dirbančiųjų skaičių, turėti didesnį vidutinio ir jaunesnio amžiaus dirbančiųjų lyginamąjį svorį su visais darbuotojais ir aukštą anksčiau gautą darbo užmokestį. Ne kaupimo fondais būtina spręsti ateities kartų pragyvenimo lygį. Bendra nuostata tokia, kad kiekvienas pensininkas gautų ne mažesnį, kaip

50 proc. buvusio darbo užmokesčio, bet ne vidutinio, šalies pensiją. Mokestis į vaikų fondą turėtų sudaryti 5 proc. darbo užmokesčio fondo. Kiekvienas žmogus apmokestinamas progresyviniu pajamų mokesčiu.

 

FINANSŲ ORGANIZAVIMO POKYČIAI,

LEMIANTYS SISTEMOS PASTOVUMĄ

 

Finansus stabiliizuojantys veiksniai yra nuorodos į procentinių pinigų panaudojimo paskirtį valstybės nustatyta tvarka:

1.Mokesčių mokėjimas vykdomas atskirai nuo mokesčių už apyvartą;

2.Dėl mažaprocentinių pinigų naudojimo aktyviai plėtojama kultūra, mokslas, švietimas;

3.Bet kokių reikalų tvarkymas šalyje vertinamas ne tik atsižvelgiant į dabartines sąlygas, bet numatant perspektyvas.

Pinigai yra valstybės monopolizuoti, todėl be jos niekas negali jų tvarkyti, leisti, reglamentuoti jų dydžių ir santykių, todėl, Kaip juos panaudoti, taip pat sprendžia valstybė. Kiekvienas jos turėtojas, įsigydamas nuosavybę, gali būti valstybiškai orientuotas, kiek jis turėtų skirti savo turto kultūrai, mokslui, švietimo objektams ir infrastruktūrai plėtoti bei tapti jos bendrasavininku. Šių idėjų pranašumas tas, kad didėja pinigų apyvartos greitis. Bankų monopolijoms tai ne paranku. Todėl jos pirmosios liks prie finansus destabilizuojančių faktorių. Pinigų stabilumui užtikrinti labai svarbu atsiskaitymai ne grynaisiais pinigais. Tai padidina apskaitos patikimumą, vykdomą ne tik panaudotų pinigų, bet ir atliktų veiksmų kontrolę. Šis finansų stabilizavimo būdas padeda perpumpuoti turtuolių pinigus į mažiau pasiturinčių rankas ir skirti juos vartoti.

 

PAKITIMAI GYVENAMOJO FONDO STATYBOJE,

STABILIZUOJANTYS SISTEMĄ

Buities, kaip ir visos gamybos organizavimas vyksta destabilizuojančioje aplinkoje. Ką reikėtų daryti, kad ši padėtis taptų stabilesnė? Jeigu į šeimą, gyvenančią savo name, žiūrėsime, kaip į sistemą, kuri turi funkcionuoti darniai su gamta, taip pat vystytis pati, kaip sistema, priartėsime prie ekologinio namo (ekonamo) sampratos. Sistema, į kurią įeina šeima su savo papročiais, dvasiniu pasauliu, santykiais su tėvais, vaikais, seneliais, su savo auklėjimo ir vaikų ugdymo sistema, sudaro šeimą.

Dalis žemės prie namo turi tikti buičiai ir verslui plėtoti. Namas turėtų būti statomas taip,  kad jo statybai ir eksplotacijai mažiausia būtų sunaudota neatkuriamų ir atkuriamų gamtos išteklių (toje vietovėje esančių naudingųjų iškasenų ir gamtos turtų). Namas turi funkcionuoti taip, kad jis neterštų aplinkos, neardytų dirvos struktūros, jos nenaikintų, bet atvirkščiai, jis turi švarinti orą ir gerinti dirvožemį. Jis turi imti mažai energijos, tai yra jam eksplotuoti turėtų būti sunaudota mažai elektros energijos, šildymui reikėtų vartoti efektyvią saulės energiją, žemės, oro energiją, o vėsinamosioms patalpoms-šaltį.

Dabartinė mokslo technologijų pažanga leidžia sėkmingai spręsti šias problemas. Mokslininkų skaičiavimais jau dabar tokius namus galima pastatyt 30 proc. pigiau už 1 kv.m., išlaidos jam išlaikyti sumažėja 30-50 proc., vandens venas žmogus sunaudoja 2 kartus mažiau. Mūsų visuomenė, gyvenanti permainų laiku, galės gyventi pagal bendrus principus, lemiančius sistemos stabilumo taikymą. Norint taupiai ir racionaliai gyventi, siekiant pasaulinės pažangos principų įgyvendinimo, mokestiniai tarifai už komunalines paslaugas turi būti mažesni už mažesnį elektros, dujų, vandens sunaudojimą, o ne atvirkščiai, kaip nustatyta mūsų mokestinėse tvarkose.

Atgal