VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

02.01. 2019-ieji turi tapti teisingumo metais Snoro obligacijų turėtojams

 Egidijus Palaitis

Nuo 2012 metų vadinamųjų „neįsigaliojusių obligacijų“ turėtojai kovojo dėl savo pinigų susigrąžinimo, kuriuos jie sumokėjo už Snoro obligacijas, bet 2011 metų pabaigoje bankrutavus bankui, jos neįsigaliojo, tačiau pinigėlių už jas taip ir neatgavo.

Lietuva neįstengė (o gal nesistengė?) išspręsti šio ne itin sudėtingo teisinio klausimo. Teko prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo įsikišti, kad savo 2018 kovo 22 sprendimu paaiškintų Lietuvai, kad daugiau nei šešerius metus užšaldytus pinigus reikia žmonėms atiduoti.

Dar tris mėnesius Lietuvos Aukščiausias Teismas svarstė, ar klausyti Europos, ar ne. Ačiū Dievui, paklausė ir 2018 liepos 22 sprendimu žmonių pinigai pagaliau pradėti grąžinti. Tokiu būdu nors iš dalies teisingumas triumfavo. Kitos dalies – negrąžintų pinigų už įsigaliojusias obligacijas, bet emitentui neįvykdžius savo įsipareigojimų, vis dar tenka laukti.

Tačiau Europos ir Lietuvos Teismo priimti sprendimai dėl neįsigaliojusių obligacijų, teikia nemažai peno pamąstymams ir dėl pinigų už įsigaliojusias obligacijas grąžinimo, juo tikrai reikėtų pasinaudoti. Pamėginkime.

Europos Teisingumo Teismo 2018 03 22 sprendimo 69 punkte sakoma: „Kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos MiFID 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurias šie klientai perdavė minėtai įstaigai pagal šias sutartis, GALI BŪTI PADENGTI taikant investuotojų kompensavimo sistemas pagal Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies 2 pastraipos 1 įtrauką”.

Dar svarbesnis yra 70 punktas: „Šiuo atveju šios išvados nepaneigia Lietuvos vyriausybės ir IID pateiktas argumentas, kad skoliniai reikalavimai, kaip antai tie, kuriais remiasi A. Anisimovienė ir kt. bei A. Raišelis, nėra kompensuojami remiantis Direktyva 97/9, jeigu jie kyla iš investavimo rizikos, t. y. dėl finansinių priemonių, kurias siekė įsigyti šie investuotojai, emitento bankroto, kurios atžvilgiu ši direktyva nenumato jokios apsaugos“. NEPANEIGIA!, nors Lietuvos valdžia šešerius metus tvirtino priešingai.

ESTT Sprendime taip pat cituojama Europos Parlamento Direktyva 97/9: „svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, GARANTUOJANTI suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams;

dėl to turėtų būti PAREIKALAUTA, kad kiekviena valstybė narė turėtų investuotojų kompensavimo sistemą ar sistemas, kurioms priklausytų kiekviena tokia įmonė; kadangi kiekviena sistema turi apimti investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius, kurių tais atvejais, kai investicinė įmonė nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų investuojančiam klientui, įmonė negali grąžinti investuotojui“.

Vertėtų priminti ir sprendime nepaminėto, bet Lietuvai privalomos direktyvos 13 punkto: „tikslinga leisti valstybėms narėms reikalauti, kad galimų nuostolių dalį prisiimtų ir investuotojai; investuotojui turi būti kompensuota bent 90 % bet kokio nuostolio sumos, jeigu išmokama kompensacija yra mažesnė nei nustatytas Bendrijos minimumas“.

Ir dar iš 97/9 direktyvos. „2 str. 1. Kiekviena valstybė narė turi UŽTIKRINTI, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta bent viena investuotojų kompensavimo sistema. Nė viena investicinė įmonė, kuriai valstybėje narėje išduotas leidimas veiklai, neturi teisės vykdyti investicinės veiklos, jei ji nepriklauso tokiai sistemai.

 2. Sistema suteikia investuotojams kompensaciją pagal 4 straipsnį, jeigu:

- kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau“.

Kaip į Europos Teismo sprendimą reagavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas? Jo 2018 06 22 nutarties 28 straipsnyje pažymėta, kad „indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius draudėjas yra panaudojęs be investuotojo valios“.

TAČIAU! „Nagrinėjamoje byloje NENUSTATYTA, kad AB bankas „Snoras“ ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jų valios“.

Beje, ankstesnėje LAT 2015 11 17 nutartyje taip pat pažymėta, kad teismai „privalo NETAIKYTI nuostatos, kad galimybė pasinaudoti kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar kredito įstaiga pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios“.

2018 06 22 LAT nutarties 37 straipsnyje dar pažymėta, kad „galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos NEGALI PANEIGTI skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis“.

Dar kartą sugrįžkime į 2017 11 17 LAT nutartį, pagrindinį dokumentą, nulėmusį lėšų už įsigaliojusias obligacijas negrąžinimą. Faktas, kad „vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos“.

Deja, Investuotojų direktyvoje apie tai nieko nekalbama, tik pakartojama, kad „kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams”.

Beje, panašiai aiškinama ir Generalinio advokato išvadoje, kad tai, kad „Snoras“ kartu yra ir vertybinių popierių emitentas, ir tarpininkas, neturi reikšmės aiškinant Investuotojų direktyvą.

„Nuostoliai atsirado dėl emitento BANKROTO ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo“, „... nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina“. Deja, tai nepagrįsta juridinė improvizacija, nes įstatymas kalba kitaip.

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str.: „Bankroto bylos iškėlimas yra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti tokį dalyvį nemokiu, kai jis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti įsipareigojimų investuotojams ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu“.

Kas toliau? Tūkstančiai Lietuvos žmonių, įklimpusių obligacijų raizgalynėje (niekas neskaičiavo kiek jų ir kokia būtų bendra suma, grąžinant sumas iki 22000 eurų), laukia, kol Lietuva paklausys Europos ir žengs jos nurodytu teisingų sprendimų įgyvendinimo keliu.

Atgal