VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

12.30. Smulkiuosius verslininkus ne globojame, o spaudžiame mokesčiais

 Juozas Elekšis

Labai daug kalbama apie globą smulkiajam verslui, bet jo nereikia globoti (jis ne mažas vaikas), o neapkrauti nepakeliamais mokesčiais.

Vilnius centrinėje gatvėje leidžiama prekiauti smulkiojo verslo atstovams.

Deja, jų palapinių čia vis mažėja. Paskutinės mugės metu kalbėjau su daugeliu verslininkų. Už mažytį asfalto plotelį palapinei pastatyti (ją beje kaip ir stalą, lentynas, kėdes atsisėsti klientams tenka įsigyti patiems) tenka pakloti 300 eurų. Visi kalbintieji tik ir bėdavojo ne apie pelną, o apie tai, kad džiaugtųsi, jei pavyktų atgauti savivaldybei sumokėtus pinigus. Jauna šeima iš Klaipėdos išvykdama džiaugėsi – pinigai atgauti. Argi tai sėkmė? Atvažiuojant ir grįžtant sudeginta ne mažai benzino ir automobilis amortizuojasi... Be to už jo pastatymą taip pat tenka mokėti. Ar benorės jie baladotis per visą Lietuvą dėl tokios „sėkmės“?

 Norom nenorom prisimenu rašytoją Juozą Baltušį. Vaikystėje jo šeima badavo. Motina sugalvojo „verslą“ Pasiskolino pinigų, nusipirko lašinių, bulvių ir privirusi cepelinų prie namo durų ėmė prekiauti. Jokio leidimo, licenzijos, o šeima pamaitinta.

Mano gimtasis miestelis Viekšniai labai nedidelis – kelios mažos gatvelės, porą šimtų namelių, bažnyčia, cerkvė, vaistinė ir viskas. Vadinamaisiais Smetonos laikais čia buvo 60 įvairių parduotuvių trys restoranai, trys alinės. Vis dėl to niekas nematė gulinčio patvory nusigėrusio žmogaus. Vieną „alinę“ labai gerai pamenu. Ji stovėjo netoli didžiųjų šventoriaus vartų. Dalis lentų sienos atsidarydavo ir taip pasidarydavo lentyną reklamuojamoms prekėms, vietą klientui padėti pinigus, pasiimti nupirktą prekę. Lentynose matėsi keli Šadauskų gamyklos alaus buteliai. Žmonės daugiausia pirko čia pat miestelyje gaminamo limonado pusbutelį ir ką tik iškeptas karštas bandeles. Už bandos ganymą gavęs pusę lito, dažnai pirkdavau už 10 centų tą limonadą ir bandelę už 15 centų. Labai džiaugdavaus, nes likdavo dar 25 centai nusipirkti kokį saldainį ar knygą. Ta už savo pinigus pirkta bandelė ir limonadas buvo gardesni už mamos pateiktą naminio ragaišio riekę ir pieno stiklinę. Labai džiaugiaus tuo smulkiu verslininku, kuris kepė tokias gardžias bandeles. Svarbiausia, tie smulkūs Viekšnių verslininkai nebankrutuodavo, nors turėjo samdyti prekiaujantį žmogų, nakčiai sargą, kad kas neišdaužytų langų, neapiplėštų parduotuvės. Mokesčiai vis dėl to buvo. Reikėjo išlaikyti seniūnijos darbuotojus. Tiesa, jie turėjo kitą darbą kas buvo ūkininkas, kas tarnautojas kitoje įstaigoje. Dešimčiai policininkų taip pat reikėjo mokėti algą. Ir dirbo jie gerai. Prisimenu, kaip tėvas nuėjęs savo lankon prie Ventos ir Pievio santakos, pamatė, kad apyniai, nuo prie upių augusių medžių, pavogti. Pasiskundė Viekšnių policijai. Ten liepė ateiti kitą dieną. Nuėjęs ryto metą pastebėjo, kad nuovadoje sėdi du vyrukai. Prieš juos gulėjo didelis glėbys apynių. Policininkai jiems liepė atsiskaityti su šeimininku. Tėvas gavo iš jų porą litų ir dar buvo pavaišintas alumi restorane. Iš jo parvežtų apynių krūvos kelias dienas skabėme mažas spurgas, nes didžiąsias vagišiai buvo išrankioję. Visi liko patenkinti. Apynių tėvui pakako padaryti statinę alaus Žolinei, kai pagal tradiciją, pas mus suvažiuos giminės. Vagišiai, matyt, dalį spurgų pardavė kokiam aludariui.

Atgavus nepriklausomybę, daugelis žmonių taip pat bandė steigti smulkius verslus. Mūsų redakcija buvo netoli Aušros vartų, prie Medininkų restorano. Netoliese įsisteigė penkios kavinės. Vienoje pastoviai pietaudavome. Žmogus turėjo keturių kambarių butą. Viename sustatė mažus staliukus, kitame du staliukus – ypatingiems lankytojams. Virtuvėje sukosi jo žmona, duktė aptarnavo klientus, o tėvas su savo „Žiguliuku“ atveždavo produktus. Šeima pragyveno iš savo verslo. Iš valstybės neprašė jokios paramos. Deja, greitai ėmė skųstis vyras – reikėjo gauti kažkokį leidimą transportuoti prekes. Žmona ir duktė turėjo gauti sveikatos pažymėjimus. Reikėjo mokėti už šiukšlių išvežimą, mokėti verslo registracijos, pajamų mokestį. Pardavė žmogus butą, uždarė savo kavinę ir išvažiavo Airijon. Mes gavome maitintis brangiame restorane, valstybė neteko mokesčių mokėtojo. Viekšniuose, atgavus ne priklausomybę atsidarė penkios kavinės, tiek pat parduotuvių, du restoranai. Dabar liko tik trys parduotuvės. Jų darbuotojai net nežino, kad miestelyje kadaise buvo 60 parduotuvių. Sužinoję negali tuo patikėti. Paprasčiausiai atidaryti nedidelę parduotuvę ar kavinę žmogui neapsimoka. Apsimoka išvykti Norvegijon arba Anglijon. Ten padirbėti prie „juodžiausių“ darbų, kurių gimtinėje būtų gėda imtis, ir grįžti gimtinėn tik poilsiauti Palangoje, pauliavoti kokiame prabangiame restorane. Žodžiu – žiūrėkite, pavydėkite man. Lietuvoje pamirštama, kad smulkus verslas duoda darbą dar bent porai žmonių. Mano nuomone, stabdyti emigraciją reikia nustojus smaugti smulkius verslininkus.

Atgal