EKONOMIKA
05 21. Kaip žmonės ir verslas gali apriboti infliaciją!
Glausta infliacijos istorija 1990-2010 m.
Dainius A. Butautas
Ekonomikos analitikas
Šiuo metu vėl kyla infliacijos banga. Kadangi atlyginimai didėja daug lėčiau arba nedidėja - auganti infliacija „suvalgo“ žmonių pajamas bei indėlius. Todėl vieni dar daugiau skursta, o kiti dar daugiau turtėja. Savo ruožtu, skurstantis žmogus gali mažiau pirkti, todėl vilčių suteikiančiam nedarbo mažėjimui ir beatsigaunančiai ekonomikai, gamybai gali būti suduotas lemtingas smūgis. Vadinasi, dėl infliacijos atsigaunantis šalies biudžetas prieš artėjančius rinkimus gali vėl ištuštėti, o rinkiminiai pažadai neišpildyti. Ar Lietuvai ir jos žmonėms, verslui reikalinga tokia trumparegė ekonominė - socialinė politika? Net ir verslui daug sudėtingiau prognozuoti ateities perspektyvas, kai didėja sąnaudos ir kainos, bet ne gamyba. Jei šiais metais vyktų Prezidento rinkimai D.Grybauskaitė, matyt, vėl žadėtų kovą su infliacija, bet kodėl gi ji nevyksta? Be to, infliacija, tame tarpe ir maisto produktų, skirtingose ES šalyse yra skirtinga, o kai kuriose šalyse visai maža, todėl ir mūsų šalyje infliacijos galėtų ir nebūti. Užduotis paprasta: tam reikia tiesiog jos nenorėti.
Pradžiai šiek tiek infliacijos istorijos. Mes gi mėgstame istoriją. Nepriklausomos Lietuvos infliacijos istorija yra trumpa, bet pamokanti. Po Maskvos blokados sukeltos hiperinfliacijos pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sparčiai vystantis smulkiam verslui bei aštrėjant konkurencijai visose ūkio srityse (apytikriai iki 1996-7 m.) infliacija (1991-1999 m.) pamažu išsikvėpė. Didelėmis bendromis pastangomis kainos buvo stabilizuotos, kaip ir Lietuvos ekonomika ir jos kraujotakos sistema - finansai. Užteko tik tęsti pasirinktą visų ūkio šakų demonopolizacijos kelią ir šiandien turėtume visai kitą rezultatą: mažą infliaciją ir mažą nedarbą, mažą skurdą ir mažą emigraciją. Kažkam tokia Lietuva trukdė ir trukdo. Savarankiška ir Nepriklausoma Lietuva, kiek tai įmanoma globalėjančiame pasaulyje, yra trukdys ir rakštis daugeliui. Kaip ir Kristaus gyvenimo pavyzdys - kai kam yra labai neparankus. Todėl ne be išorės pastangų buvo pasirinktas proliberalus klystkelis, kuris atvedė dabartinę Lietuvą į monopolizuotos ūkio struktūros nuskurdusią valstybę, kurioje milžiniškas žmonių materialinis ir dvasinis skurdas, visuomenės supriešinimas neleidžia atsigauti ir susiformuoti pilietinei visuomenei, pilnavertiškai demokratinei valstybei. Jėzaus žodžiais: „Jei aklas aklą ves - abu į duobę įkris“. Išvešėjusi korupcija, prisidengdama liberalizmu ir siekdama patenkinti savo vis augantį apetitą, naikina smulkųjį verslą, kad kainas būtų galima didinti dar sparčiau, naikina bet kokias konkurencingumo apraiškas bei dygstančius valstybingumo daigus, naikina ir jauną kapitalistinę visuomenę. Per didėjančią infliaciją, dėl to drastiškai didėjančius monopolistų pelnus, nuolat augančius biudžeto prekių ir paslaugų pirkimus, kurie viršija net Vokietijos daugiau nei 4 kartus (palyginti su BVP), korupcija įleidžia nuodus net į pačias smulkiausias verslo šakas, kad šios nebegalėtų sėkmingai priešintis kainų didinimui. Taip pradeda mirti šalies ekonomika, o jauni žmonės, nenorėdami tokioje terpėje tik egzistuoti, bet ne kurti ir būti laimingais, išvažiuoja. Nobelio premijos laureatas P. Samuelsonas, cituodamas savo idėjinį patroną J. M. Keinsą, atkreipia dėmesį į kapitalistinį kelią pasirinkusias valstybes dėl gresiančių ir nuolat iškylančių pavojų: „Sako, Leninas tvirtina, kad geriausias būdas sunaikinti kapitalistinę ekonomiką - tai sugriauti jos piniginės apyvartos sistemą. Besitęsiančios infliacijos procese valstybė gali konfiskuoti (neaiškiai ir nepastebimai) reikšmingą savo piliečių pajamų dalį“. Vadinasi, infliacija - tai neteisėtas ir iš anksto neaptartas pajamų nusavinimas. O tai jau, politologai, matyt, tam pritartų, kvepia bolševikinės - socialistinės sistemos reliktu. Nors Sąjungoje infliacijos kaip ir nebuvo. Bet tuo metu daug ko nebuvo: ir gerų batų, ir duonos, ir skurdo, ir spaudos laisvės,... ir švietimo. Dabar turime bent gerus batus, už kuriuos permokame nuo 5 iki 10 kartų.
Antrame etape (2000-2004 m.) netgi patiriame defliaciją, kuri turėtų reikšti ne ką kitą, bet ekonomikos nuosmukį. Betgi ne - Lietuva paneigia ekonomikos dėsnius ir defliacijos bei didelio nedarbo sąlygomis (2002-2003 m.) demonstruoja galingus ekonomikos raumenis ir išsiveržia net į Baltijos tigrus. Atrodytų - ekonomikos ir gerovės pažanga garantuota. Bet niekas arba beveik niekas nekreipia dėmesio į ženkliai augančią valstybės skolą, didėjantį netgi ekonomikos augimo sąlygomis biudžeto deficitą bei nuolat ir katastrofiškai didėjantį pinigų kiekį. Tuo tarpu Lietuvos centrinio banko ekonomistas R. Kuodis vykusioje konferencijoje (apie 2006 m.) pareiškia, kad pinigų kiekis niekaip nėra susijęs su infliacija. Keinsas mano kitaip ir siūlo darbo užmokesčio, užimtumo spartų augimą vertinti per elastingumo su pinigų kiekiu prizmę. Tokiu būdu galime atskirti gryną ekonomikos augimą (A. Maršalas) nuo infliacinio. Pastarasis yra taikliai pastebėjęs: kad garantuoti ekonomikos augimą būtina ekonominė pusiausvyra, kuriai „susidaryti lieka viena maža priežastis - kaina“. Vadinasi, infliacija negarantuoja ekonomikos augimo.
Trečiameetape 2006-2008 metais išgyvename infliacijos bumą. Kainos kyla daugelyje prekių ir paslaugų sektoriuose. Skirtumas tarp 1997 ir 2008 metų infliacijos tas, kad skirtingai nuo pirmosios, kai brango visos prekių ir paslaugų grupės, 2008 m. pigo (jau 9 m. iš eilės) avalynė ir drabužiai, kurioziška, bet transporto beiryšių paslaugos. Tai parodo tris dalykus: pirma, galimas tam tikras rinkos prisotinimas, kuris priklauso ir nuo žmonių pajamų bei taupymo įpročių, antra, tam tikrą paaštrėjusią konkurenciją atitinkamame sektoriuje, trečia, mažą savikainą ir didelį darbo našumą.
Kaip nebūtų keista, tiek defliaciją 2002-2003 m, tiek ženklią infliaciją 2006-2008 metais išgyvenome valdant tai pačiai SD partijai, pritariant liberalų įvairioms atmainoms. Tiesa, SD valdymo piramidės viršūnėje įvyko tam tikri pokyčiai - 2006 m. premjerą A.M. Brazauską pakeitė premjeras G. Kirkilas. Galima diskutuoti dėl pokyčio reikšmės, bet akivaizdu, kad tai susiję su infliaciniu bumu. Galima dabar spėlioti, ar tai atsitiktinumas, ar ne, o gal tiesiog norėjosi išsaugoti švarų SD patriarcho Algirdo Mykolo mundurą nuo ryškios infliacinės nedarbo dėmės.
Šiuo trečiuoju periodu nuolat didėjo Lietuvos ir, matyt, ne tik biudžeto pajamos ir išlaidos bei deficitas, įvairios mokestinės lengvatos, pinigų kiekis (P3 ir kt.) ir atlyginimai. Pastarieji didėjo nevienodai, bet daugiau struktūriškai - pagal sektoriams skirtą valstybės dėmesį. Pavyzdžiui, statybos sektoriui teko išskirtinis dėmesys - PVM lengvatos ir lengvatos palūkanoms už būstą nulėmė šio sektoriaus apimčių, atlyginimo bei užimtumo augimą. Beveik 50 proc. užimtumo didėjo dėka statybų sektoriaus. Bet toks struktūrinis ekonomikos augimas, vėliau ekonomikai išgyvenant nuosmukį, nulėmė ir struktūrinį nedarbą, kurį įveikti, pasak prof. A.V. Rutkausko, nėra jokių šansų. Vadinasi, didesnis ekonomikos nuosmukis nulemtas didelio struktūrinio nedarbo buvo tarsi užprogramuotas iš anksto. Kaip čia neprisiminti Samuelsono citatos dėl Lenino nepaikų svajonių. Be to, 2008 metai, kaip tik Rusijos - Gruzijos konflikto metu, pasižymėjo ir staigiu naftos kainų šuoliu, kuris ne visas ES valstybes palietė vienodai bei po to sekusia pasauline ekonomine depresija. Šalių ekonomikas apėmė sąstingis. Įdomiausia, kad po naftos šoko Energijos kainos Europos šalyse kažkodėl kito nevienodai. Šios dvi problemos: ekonomikos sąstingis bei naftos šokas ir po to sekęs kainų nuosmukis nevieną, matyt, paskatino pamiršti vertybinį Rusijos - Gruzijos konfliktą. Kylančios energijos kainos paskatino ir maisto kainų šuolį bei drastiškus visuomenės protestus prieš brangstantį pragyvenimo lygį naujosiose ES šalyse, o Islandijai buvo primintas pažadas dėl šios valstybės ryžto pirmajai pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę. Už tai ji per amžius bus mūsų širdyse.
Atgal
.jpg)
(1).png)
