VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

09.10.Gyvoji Skapiškio enciklopedija: mokytoja Stanislava Mažeikytė

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Skapiškį (Kupiškio r.) garsina daug asmenybių, viena jų – gražaus amžiaus sulaukusi mokytoja Stanislova Mažeikytė, visą gyvenimą (išskyrus mokslą ir kelis metus darbo kitur) praleidusi savo gimtajame miestelyje. Jai labai svarbi Skapiškio miestelio, bažnyčios istorija – jų įamžinimui mokytoja, tapusi „gyvąja Skapiškio enciklopedija“  atlieka neįtikėtinus darbus.

Trupinėliai iš mokytojos S. Mažeikytės darbų.

Istorijos mokytojos Stanislavos Mažeikytės parašyta ir savilaida išleista didelio formato 102 puslapių knyga „Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija“ (2009) unikali savo tematika – vieno nedidelio Rytų Aukštaitijos miestelio Skapiškio (Kupiškio r.) vienos gatvės istorija.

Mokytoja S. Mažeikytė surinko Kalvarnikų gatvėje gyvenusių žmonių atsiminimus, užrašė jų pasakojimus. Apžvelgdama sodybas autorė pradėjusi nuo bažnyčios eina nuo trobos į trobą dešine gatvės puse apžvelgdama 39 šeimas, vėliau – kaire puse skaitytojui pristatydama 40 šeimų. Vienos šeimos aprašytos plačiau – surasta daugiau medžiagos, kitos – glausčiau.

Knygą iliustruoja mokytojos Nijolės Greibuvienės fotografuotos  bei pačios autorės ar aprašomų šeimų išsaugotos archyvinės nuotraukos.

Knyga – liudijimas, ką gali padaryti žmogus, mylintis gimtinę, gerbiantis papročius ir siekiantis išsaugoti ir garsinti savo krašto istoriją.

Be šio darbo, mokytoja yra parengusi ir kitiems leidiniams istorinės medžiagos.

Rankraštis „Skapiškio miestelio ir jo apylinkės amatininkas

Būsimoje knygoje galima išskirti tris dalis: amatų, klestėjusių Skapiškyje ir apylinkėje pristatymas; antroje dalyje – amatininkų sąrašai; trečioji dalis – pati didžiausia – žinios apie amatininkus. 

Mašinraštyje pateikta duomenų apie 18 įvairių sričių amatų klestėjusių Skapiškyje, aprašyta jų veikla. Amatininkų darbus garsino audėjos ir verpėjos, verpimo ratelių meistrai, vilnų karšyklos, pakinktų (rimorių) meistrai, kalviai, batsiuviai, mūrininkai, staliai, kailiadirbiai, ratų meistrai, dažytojai, šeimininkės, mėsininkai, pynėjai iš vytelių ir šiaudų, fotografai, kirpėjai, laikrodininkai, liaudies menininkai (drožėjai, audėjai). 

Be to, mašinraštyje pateikti miestelio amatininkų sąrašai, nurodant kaimus

93 lapus užima užrašyti pasakojimai apie Skapiškio amatininkus, iliustruoti originaliomis nuotraukomis ar jų kopijomis, iškarpomis iš laikraščių. Pasakojimai užrašyti moksliškai, labai kruopščiai, nurodyta, kas apie vieną ar kitą asmenį pasakojo, kiek žinių pateikėjui metų, kas užrašė pasakojimą ir kada jis užrašytas.

Mašinraščio priešlapyje įrašyta: nuorašai yra Skapiškio apylinkėje, Skapiškio bibliotekoje ir Skapiškio vidurinėje mokykloje.

Su 2015 m. rugsėjo 1-ąja mokytoją Stasę Mažeikytę pasveikino ukrainietis vienuolis bazilijonas tuometinis Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios kunigas  t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM

Stasę Mažeikytę (kairėje) su  90-tuoju jubiliejumi sveikinta Kupiškio meras Dainius Bardauskas 9dešinėje). Už jų kairėje  jubiliatės bičiule Ona Leknickiene, dešinėje – Aldona Vasiliauskienė

Skapiškio bendruomenės pirmininkės Romos Bugailiškienės mokytojai įteikti įvertinimai, padėkos

Mokytojos Stasės Mažeikytės knygos viršelis ir nominacija

Stasė Mažeikytė (dešinėje) šv. Mišių metu Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje. Šalia jos – kairėje Ona Leknickienė. Už jų viduryje – Elena Stuokienė

 Skapiškyje prie koplytstulpio Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Iš dešinės Stanislova Mažeikytė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir gydytojo Igno Vaitoškos vardo įamžinimo Skapiškyje kėlėja, gydytoja Dalia Vasiliauskaitė 

S. Mažeikytė pasakoja, kad nors mokykloje kraštotyrininkų būrelio ir nebuvo, tačiau ji prašė vaikų pagalbos ir kas galėjo bei norėjo – rinko medžiagą...

Mokytojos parengtu per 200 puslapių apimties nuotraukomis iliustruotu mašinraščiu „Skapiškio miestelio ir jo apylinkės amatininkai“  jau pasinaudota praktiškai – remiantis šia medžiaga, Skapiškio biblioteka išleido bukletą „Skapiškio krašto amatininkai 1918–2003 m.“

S. Mažeikytės sukaupta ir vis pildoma  istorinė medžiaga apie  Suomių kapus. Autorė, remdamasi pasakojimais, pačios veikla, iliustruodama nuotraukomis,  rašė apie  Švedukalnio kapinių „prikėlimą“ – organizuotą  kapinių, pavirtusių karklynu bei šiukšlynu sutvarkymą,  palaidotų mirusių suomių karių atminimo įamžinimą.

Rankraščio – albumo priešlapyje gražiu kaligrafišku raštu  mokytojos įrašyta: „Mūsų Tėvynės žemė apipinta legendomis, padavimais, tikrom ir netikrom istorijom.

Apie Skapiškio apylinkės Totorių kaimo  kalnelį, kurį šiandien žmonės vadina Švedukalniu, daug ko nežinome, daug kas neaišku. Pirmiausia, kodėl jį vadina Švedukalniu?

Albume yra medžiaga, ką žmonės šiandien žino apie suomių kapus.  Reikia, kad šių žinių  laikas nenuneštų į užmarštį“.

Blaivybės paminklo atstatymas – vienas svarbiausių mokytojos S. Mažeikytės darbų. 1862 m. Skapiškyje, buvo pastatytas vienas pirmųjų Lietuvoje – paminklas Blaivybei. Einant frontui 1944 m. jis buvo nugriautas. Miesteliui sudegus ir gyventojams atstatant pastatus, pasinaudota sugriauto paminklo akmenimis. Nemaža akmenų krūva buvo suvežta į netoliese esančios sodybos kiemą. 1990 m. paminklas atstatytas.

Paminklo atstatymo idėjos kėlėja, meistrų ieškotoja ir pagrindinė pinigų rinkėja buvo Stanislava Mažeikytė. Mokytojai talkino Bronius Bickus, Ona Leknickienė, Juozas Misiūnas, Nijolė Kinderytė ir kiti.

Paminklo atstatymo istorijos dokumentus (su aukotojų sąrašais) mokytoja saugo specialiame aplanke, dokumentų kopijos atiduotos Skapiškio bažnyčios archyvui, Kupiškio rajono bibliotekai.

Medžiaga  apie žymius Skapiškio krašto žmones.

S. Mažeikytė surinkusi ir vis pildo medžiagą  apie žymius Skapiškio krašto žmones. Tai iš įvairių spausdintų šaltinių: enciklopedijų, knygų, periodikos bei kitokio pobūdžio leidinių surinkta medžiaga. „Na tai kas, kad apie juos išspausdinta, bet ne visi turi galimybės po visur ieškoti, o čia bus visi ir viskas kartu“ – kalba mokytoja.

S. Mažeikytė – ne tik istorinių leidinių rengėja: ji – nepailstanti organizatorė ir visuomenininkė, aktyvi bažnyčios rėmėja, kol turėjo sveikatos talkininkė bažnyčios darbuose.

Mokytoja energingai rinko parašus, kad būtų išvesta sovietinė kariuomenė iš Lietuvos.

S. Mažeikytė entuziastingai rinko pinigėlius pagelbėti gaisro ištiktai (sudegė tvartas) tuometinės mokytojos Valijos Šap šeimai, o 2010 m. –  mokytojai Joanai Meilutienei (apdegė namas). Paminėti keli svarbesni darbai, o kur gausybė smulkių... Be to, kur kam reikia pagalbos – mokytoja visada šalia...

S. Mažeikytė ėmėsi iniciatyvos rinkti parašus dėl ilgamečio Skapiškio gydytojo Igno Vaitoškos (1909 11 07–1983 12 22) vardo įamžinimo. Jos surinkti parašai tapo svariu argumentu suteikti Skapiškio ambulatorijai gydytojo Igno Vaitoškos vardą.

Keli faktai iš mokytojos S. Mažeikytės biografijos

Mokytoja nuo pat gimimo gyvena Skapiškyje (išskyrus, kaip jau minėta, kelis mokslo metus ir keletą darbo metų kitose vietose). Ji išaugo gausioje šešių vaikų Emilės Davainytės  (1896 10 13–1983 05 15) ir Antano Mažeikio (1894 06 05–1935 01 06) šeimoje. 

1935 m. turėdamas vos 41 metus mirė šeimos tėvas – Antanas Mažeikis – jauniausiam sūnui Antanui (jį savieji vadino „Untuku“) tebuvo tik trys mėnesiai. Tačiau nepaisant sunkių sąlygų, motina, pasiaukojamai dirbdama,  siekė vaikus išleisti į mokslus.

Stanislava 1939 m. baigė Skapiškio pradinės mokyklos 5 skyrius. 1940 m. Skapiškyje buvo atidaryta progimnazija, tad ji užbaigė 5 klasę. Mokėsi dominikonų vienuolyno patalpose. Skapiškio mokyklą perkėlus į Pandėlį,  talkino motinai – dirbo namuose. 1944 m. vėl atidarius Skapiškyje progimnaziją, beveik metus mokėsi Vaduvose  (Skapiškis buvo išgriautas ir nebuvo tinkamų patalpų, o čia buvo didelis pastatas), vėliau Skapiškyje. 1946 m.  baigusi 7 klases, dirbo bibliotekoje ir  beveik 3 mėnesius parduotuvėje.

1947 m. prie Vilniaus universiteto buvo atidaryti parengiamieji kursai – gimnazija. Oficialiai vadinosi Vilniaus universiteto Darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai (gimnazija). Stasės sesuo Adelė Valeckienė (1925 12 10–2016 10 17) – kalbininkė, habilituota mokslų daktarė,  tuo metu jau studijavusi Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultete lietuvių kalbą, išsivežė ją mokytis.

Pedagoginė veikla, studijos.

Baigusi mokslus S. Mažeikytė 1949 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirta į Skapiškio pradinę mokyklą, o po kelių dienų perkelta į Skapiškio geležinkelio stotyje esančią pradinę mokyklą. Rugpjūčio 22 d. –  jau į Uoginių pradinę, tačiau po mėnesio (mažai mokinių, o mokytojai du) – 1949 m. spalio 13 d. Stasė paskirta į  Sodelių (Vabalninko raj.) pradinę mokyklą ir čia dirbo pusantrų metų. 1951–1953 m. dirbo Skapiškio pradinėje mokykloje. Dirbdama studijavo Šiaulių Mokytojų institute (1952–1955), baigė istorijos specialybę. 

1953 m. vasario 26 d. Pandėlio rajono čekistams išaiškinus Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ narius  ir už nelegalią veiklą suėmus Stasės  nepilnametį brolį Antaną, mokytoja kuo skubiau, padedant supratingiems vadovams, paliko Skapiškį. Pavyko įsidarbinti Mockaičių (Tytuvėnų raj.) septynmetėje mokykloje. Išteisinus brolį, Stasė  labai sudėtingai 1955 m. sugrįžo į Skapiškio vidurinę mokyklą.  Sugrįžimą į Skapiškį palengvino svari priežastis: reikėjo prižiūrėti sergančias seserį Valeriją Žalnieriūnienę (1924 02 02–1956 07 21) ir motiną.

Skapiškio vidurinėje mokykloje Stanislava Mažeikytė dirbo nuo 1955 iki 1983 metų – 28-nerius metus, 20 metų (1972–1982) buvo pavaduotoja. Pradžioje paskirta –  užklasinio ir užmokyklinio vaikų auklėjimo organizatorės pareigoms,  po trijų metų – mokymo – auklėjimo reikalams . Kartu Vilniaus  pedagoginiame universitete (1960–1964) studijavo istoriją ir 1965 m. sausio 16 d. jai buvo įteiktas VPI diplomas.

Mokytoja išmetama iš mokyklos

1983 m. rugpjūčio 31 d. LTSR DĮK 287 str. 3 d. S. Mažeikytė buvo atleista iš mokytojos pareigų, nes su bažnyčia palaidojo motiną. Stasei nuėjus aiškintis į Kupiškio rajono Partijos komitetą, pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas, jai kalbėjo, kad sugriovė mokyklos ateistinį auklėjimą, ją barė, kad organizavo vaikus eiti paskui kryžių, kad su bažnyčia laidojo motiną. O pati mokytoja  laidotuvių metu mokinių visai nematė, pamatė tik žiūrėdama nuotraukas.

Kad bus keblumų, Stasė  numatė, tačiau, kad taip žiauriai su ja bus pasielgta – negalėjo ir galvoti. Tačiau, netgi jei ir būtų žinojusi – visą gyvenimą tikėjusios ir tikėjimą vaikams įdiegusios motinos nebūtų išdavusi... Mama  Emilė Mažeikienė yra sakiusi: „Kaip galėsit, taip ir laidokit. Bet kaip jūs mane pranešit pro bažnyčią?!

Kylant Sąjūdžio bangai pedagogo statusas S. Mažeikytei buvo sugrąžintas. 1989 m. lapkričio 30 d. Kupiškio rajono liaudies švietimo skyriaus sprendimu paskelbta, kad 1983 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 57 – K negalioja kaip nepagrįstas ir neteisėtas. S. Mažeikytei kompensuota už trijų mėnesių priverstinę pravaikštą. Taigi – 6 metai nedarbo ir tik trijų mėnesių kompensacija. Tačiau mokytoja širdyje nelaiko pykčio – viską pavesdama Dievui.  Nors mokytoją ir kalbino sugrįžti į mokyklą, tačiau S. Mažeikytė nebesugrįžo.

xxx

Mokytoja Stanislava – Mokytoja iš didžiosios raidės – visą gyvenimą visur ir kiekviename ieško gėrio ir jį randa, itin domisi ir aktyviai dalyvauja susitikimuose su ukrainiečiais – vienuoliais bazilijonais, smalsi ir imli, džiaugiasi kitų pasiekimais, džiaugiasi parapijos atsigavimu, o apie savo darbus, kaip visada kalba kukliai: „Nieko gero aš čia nepadariau, būtų ir kitas, gal net ir geriau padaręs!

Buvę jos mokiniai ir dabar atsimena, su ko kokia meile mokytoja dėstė istoriją.  Per jos pamokas net didžiausi triukšmadariai sėdėjo tylūs, kaip pelytės, nors mokytoja niekada nekeldavo balso – jai nereikėjo ir jokių pastabų. Visi žinojo išgirsiantys kažką įdomaus, ko vadovėlyje nepaskaitysi, sužinosiantys apie Lietuvą, kas sovietmetyje nebuvo įtraukta į programas – tad visi su nekantrumu laukė. Labai mylėjo mokytoją ir meilę išreiškė gilia pagarba, nes mokytoja buvo teisinga, nenuolaidžiavo, mylėjo istoriją bei visus mokinius...

 

 

 

Atgal