Šįmet Utena iškilmingai paminėjo 750-ąjį jubiliejų. Šventiniai renginiai vyko beveik visą rugsėjį. O rugsėjo 22 dieną Utenos rajono savivaldybės mero 2011 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. MP-46 „Dėl apdovanojimo Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750“ Utenos muzikos mokyklos salėje iškilmingai buvo apdovanoti 84 Utenos kraštui nusipelnę žmonės. Meras Alvydas Katinas kartu su medaliu įteikė ir šį atminimo ženklą liudijantį sertifikatą.

Netoli Kupiškio esantis Skapiškio miestelis garsėja Blaivybės bei Misijų paminklais, šventoriuje pastatytu Liurdu, koplytstulpiu arkivyskupui Mečislovui Reiniui, Švedukalniu, ežeru (apie jame nuskendusius varpus rašė Maironis). Skapiškio dominikonų bažnyčioje yra dirbęs ir giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius Strazdelis... Pastaruoju metu miestelį garsina liaudies teatrų (Pienių midus, Pienių vynas ar Pienių pūkas) festivaliai. Skapiškis garsėja ir žmonėmis. Jų kaip ir kiekviename miestelyje yra visokių. Šį kartą pakalbėsime apie 83 metus einančią Vladislavą Klimkaitę, kuri, sulaukusi 79-erių, buvo pakviesta su savo darbais dalyvauti parodoje. Tačiau savo darbais nesididžiuoja, o džiaugiasi, kad jie ir kitiems patinka.

Lietuvių pedagogikos tyrinėtojos Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO minimų datų sąrašą.

Vaikystė –tragiškasis pokaris. Kaip ir Tavo, Vytautai. Mes juk bendraamžiai. O dabar nesvarbu, ar širdis mala pipirą ar akmenį, tas pats gramas baltas nubyra žaizdon. Man buvo įdomu justi, kaip ežeras žiemą įsitempdavo. Sapne tarsi regėdavau mamos stiklines kojas ir žingsnius, daug skaidresnius už ikrų žaibus Dusios iškirstoje eketėje. Kokioj planetoj gyvena jaunystė man ir dabar įdomu.

Nuėjusi ilgą, spalvingą gyvenimo kelią ir ką tik šimto metų jubiliejų atšventusi Kauno rajono gyventoja Antanina Apolianskienė prisimena tik gražias akimirkas ir gerus žmones. Tai ji prisiminė ir tą šventinę akimirką, kai ją šimtojo gimtadienio proga pasveikino Kauno rajono savivaldybės atstovai.

K. Ragulskis (gim. 1926 10 15) - habilituotas daktaras, profesorius emeritas, TSRS MA (vėliau Rusijos MA) narys – korespondentas, LMA akademikas, už įžymius mokslo ir išradybos pasiekimus bei inovacijų sukūrimą atžymėtas apie šimtu įvairių premijų bei apdovanojimų. Jis mechanikos ir su ja susijusių sistemų moksle atskleidė naujus efektus bei savybes, sukūrė naujus principus originalioms sistemoms sudaryti bei keliolika naujų išradybos krypčių.

Kaip pamokslai ar balzgani eilėraščiai. Ir beždžionėlės smegenis tenka pakrutinti. Neapsakomai išsiplėtojusioje vaikų vaidentuvėje menkučiai moksleiviai, daug gyvenimo kartėlio pakėlę. Beprotiškas teatro veidas, už kurį galima tik padėkoti. Pagalba sveikatai, proto apšvietimas, aukščiausias jausmų sukilimas, kai norisi prabangaus švarko, bet patys mokslai niekuo netraukia.

1920-1940metų Lietuvos kaimas buvo dar gerai išsaugojęs senosios patriarchalinės gyvensenos savastį. Ji liko gyva šventėse, apeigose ir papročiuose - darbo bei kalendoriniuose, taip pat tradiciniame liaudies mene. Etninė paliktis, susijusi su žemdirbio buitimi, buvo nepakeičiama kasdienybės būties ir buities dalis. Miesto „tradicijų“ įtaka kol kas dar buvo išoriškai paviršinė, bet jau noromis nenoromis reiškėsi jos pirminė sklaida. Radosi svetimtautiškas romansas, nes pasigirdo pirmieji lietuviškojo radijo balsai, pamažu plūstelėjo naujos mados ne tiktai rūbų ar apavo, bet ir elgesio, etiketo. Miesčioniškumas įsiveržė į kaimą.

Vilniuje Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje esančiame skvere 2011 m. rugsėjo 3 d. atidengtas paminklas Ukrainos dvasios milžinui – poetui, dailininkui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (1814 03 09 - 1861 03 10). Dera pastebėti, kad tai jau antras paminklas ukrainiečiams. Pirmasis, skirtas vienuoliams bazilijonams, pastatytas prie Bazilionų vidurinės mokyklos (Šiaulių r.), atidengtas ir pašventintas 2009 m. spalio 9 d. Šis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtas beveik 4 metrų aukščio ąžuolinis paminklas (skulptorė Birutė Kasperavičienė) pastatytas Bazilionų vidurinės mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio iniciatyva.

Kai grįžtame kiek plačiau į Lietuvos Sąjūdžio pakilimo už laisvę ir atkurtosios Nepriklausomybės gynimo laikus, ne vienas jaunesnių šį tą girdėjusių žmonių gali šiandien ir nebeskirti ar supainioti, apie kurį Artūrą Sakalauską kalbame. Mat buvo tada du Artūrai Sakalauskai. Kažkokia Lietuvos lemtis susiejo tuos du jaunuolius ir jų pasipriešinimą okupanto smurtui, kaip ir sutampantys abiejų vardai. Sovietų kariuomenėn paimtas kareivis iš Lietuvos Artūras Sakalauskas, kurį jo būrio vadai ir tarnybos bendrai engė kaip lietuvį, kankino, žemino ir prievartavo, naktį traukiny paėmė ginklus ir iššaudė savo kankintojus. Po to pabėgo, buvo gaudomas, susivokė pasiduoti, kad nenušautų iš keršto, tada teisiamas ir kalinamas; Sąjūdis daug darė, kad jį išgelbėtų, ir tai pavyko.

„Į priekį – kovoti, nepabūgti ir neleisti, kad kas nors nukreiptų į šoną. Su didele pagarba ir džiaugsmu atbėgau pasidalinti su Jumis šitomis širdies mintimis, kuriomis aš, mano šeima ir daug kitų pasaulyje gyvenančių lietuvių alsuoja“ - pradėjo savo pokalbį viena žymiausių Lietuvos išeivijos moterų Amerikoje Angelė Barkauskaitė-Nelsienė, kurios nuopelnus mūsų šaliai sunku ir išvardinti, Lietuvos moterų lygos (LML) organizuotoje apskritojo stalo diskusijų ciklo tautiškumo tema septintoje dalyje, vykusioje liepos 29 dieną.

Jau daug metų bendrauju su Prahos universiteto profesoriumi Radegastu Paroleku. Kol buvo pajėgus, kol važinėdavo pas brolius ar pusbrolius latvius, pakeliui apsistojęs Vilniuje, šviesaus atminimo profesorės Elenos Červinskienės šeimoje, aplankydavo ir mane. Dabar metai jau daro savo: Profesoriui greitai, gruodžio 1 d., sukaks 91 metai ir, netekęs dar akių šviesos, gali tik mintimis keliauti į Rygą, Vilnių ar Taliną. Tad mums belieka vien laiškais keistis. Paskutinį gavau pačioje šių metų pradžioje.

Ir kasmet jau dvidešimt su viršum metų jie yra mūsų krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir pakankamai kūrybingi.

Šių metų Joninės skirtos vienam didžiausių tautos švietėjų, lietuvybės apaštalui kun. Jonui Katelei. Šventę dar metų pradžioje pradėjo Klaipėdos universitetas moksline konferencija „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“ (04. 27), o pabaigė Lietuvos klojimo teatro draugija drauge su Panevėžio vyskupija sušaukdami Panemunėlyje (05. 27-29) dvidešimt trečiąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę. Kartu paminėtos kun. J. Katelės 180-sios metinės ir jo pastatytos Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmečio jubiliejus. Gražesnių ir prasmingesnių Joninių tikriausia dar niekada ir niekam nebuvo surengta.

Prakalbinta tautos istorinė šlovė gaivino it puoselėjo Lietuvos nepriklausomybės idėją, kuri atvedė į Vasario 16-ąją, po to ir Kovo 11-ąją. J.Šliūpas ir J.Basanavičius valstybingumo lietuvių tautai priedermę akcentavo įsisąmonintu etnografiniu tautovaizdžiu, karaliaus Mindaugo autoritetu. Neatsitiktinai 1918 m. atkurtos Lietuvos karalystės vadovu išrinktam karaliui buvo suteiktas Mindaugo II vardas. Nors dėl geopolitinių aplinkybių karalystė gyvavo tik 100 dienų, bet į valstybės heraldiką iškeltas karalystės titulas liudijo ir garsino tautos teisę į suverenitetą.

1990 metais sausio20 d.atkurta Lietuvos - Suomijos draugija, kurios pirmininku išrinktas doc. Stasys Skrodenis. Laikraščio „Suomija“ pirmasis numeris išėjo 1991-ųjų gruodžio pradžioje, tiesiai iš spaustuvės jis pristatytas į tuometinį „Draugystės“ viešbutį, kur buvo minima Suomijos nepriklausomybės šventė (iki Suomijos ambasados Lietuvoje atidarymo šiame viešbutyje gyveno ir pirmasis Suomijos ambasadorius  Lietuvai Taisto Tolvanen.). Taigi, šiemet sukanka 20 metų nuo Lietuvos ir Suomijos diplomatinių santykių atkūrimo ir laikraščio „Suomija“ pirmojo numerio pasirodymo.

Šiemet UNESCO kalendorius mini M. K. Čiurlionio mirties 100-ąsias metines. Vienas iš tam skirtų renginių – Kamerinės muzikos koncertų ciklas Vilniaus paveikslų galerijoje (buvusiuose Chodkevičių rūmuose). Šio ciklo rengėjai – viešoji įstaiga „Cantus firmus“. Antradienį ten įvyko naujos muzikinės-literatūrinės kompozicijos „Lėk, sakale!“ premjera. Vakare skambėjo lietuvių instrumentinės muzikos klasika: mūsų genijaus, dailininko ir kompoitoriaus M.K. Čiurlionio keturi preliudai: a-moll, b-moll, d-moll ir H-dur, noktiurnas cis-moll ir vienas paskyrimas, dedikuotas Marijai Moravskai. Juos atliko pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Virginija Unguraitytė.

Pirmą kartą su legendiniu Širviu susitikome apie 1960 metus. Supažindino Andriuškevičius, jau spausdinęs savo eiles „Moksleivyje“, kas reiškė garsųjį respublikinės spaudos barjero peržengimą. Poetas vilkėjo žalią berankovį kariškio apsiaustą ir buvo tada dar visiškai jaunas vyras. Netoli „Vojentorgo“ Pylimo gatvėje (tada „Komjaunimo“), nedidelėje užeigoje. Pasakė: „Geri vaikinai“ ir, palikęs ant stalo neištuštintą raudonojo vyno butelį, išėjo.

…Valdžia gerai numatė, kad Lietuvos polonizacija duoda imperijai labai apverktinus rezultatus. Ji pastebėjo, kad visos aktyvesnės ir sąmoningiausios lenkų jėgos, kylančios prieš juos, yra daugiausiai kilusios iš Lietuvos žemės. Imtasi tad, senos politikos - "Divide et impera" (skaldyti ir valdyti) - Lietuvos kultūrinis likimas gal būt turėjo būti atpalaiduotas nuo bet kurios lenkiškos įtakos. Tam tikslui caro valdžios numatoma: 1. "Su saiku" prisiauginti lietuviškosios inteligentijos, bet tuo pačiu laiku sudaryti sąlygas jai surusinti. 2. Separatistinį Lietuvos nusistatymą, pasireiškusį dar 1401, 1413, 1499 ir 1569 m. atgaivinti ir sustiprinti. Uždraudus Lietuvai 1865 m. spausdinti tekstus lotynų raidėmis ir įvedus rusiškąsias raides, valdžia galvojo iš vienos pusės sutrukdyti atbundančios tautos siekimus, gi iš kitos - greičiau surusinti kraštą ...